Kremavimas vis dar kelia dideles diskusijas: vieniems tai priimtinas atsisveikinimo su mirusiuoju būdas, kitiems kyla abejonių, ar jis suderinamas su krikščioniškuoju tikėjimu ir pagarba žmogaus kūnui. Klausimų kelia ir elgesys su pelenais – ar urną galima laikyti namuose, o mirusiojo valią išbarstyti pelenus gamtoje reikėtų besąlygiškai vykdyti? Katalikų Bažnyčia kremavimo nedraudžia, tačiau pabrėžia, kad tiek jo pasirinkimo motyvai, tiek pagarba palaikams turi derėti su tikėjimu į mirusiųjų prisikėlimą.
Sudeginimas nekenkia mirusiojo sielai
Bažnyčios požiūris išsamiai išdėstytas 2016 m. paskelbtoje tuometinės Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcijoje „Ad resurgendum cum Christo“. Ten primenama, kad jau 1963 m. Bažnyčia pripažino: kremavimas savaime neprieštarauja krikščionių religijai. Vis dėlto Bažnyčia ir toliau teikia pirmenybę mirusiojo kūno palaidojimui.
Ši pirmenybė kyla iš krikščioniškosios žmogaus sampratos. Kūnas nėra vien laikinas sielos apvalkalas ar nereikalinga našta, kuria mirtis pagaliau leidžia atsikratyti. Jis yra neatskiriama žmogaus asmens dalis, per Krikštą tapusi Šventosios Dvasios šventove. Kūno palaidojimas, primenantis Kristaus mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą, ypač aiškiai išreiškia krikščioniškąją viltį.
Tačiau tai nereiškia, kad kremavimas galėtų sutrukdyti prisikėlimui. Instrukcijoje nurodoma, jog kūno sudeginimas nekenkia mirusiojo sielai ir nėra kliūtis visagaliam Dievui prikelti žmogų naujam gyvenimui. Todėl kremavimas gali būti pasirenkamas dėl ekonominių, higieninių ar socialinių priežasčių, jeigu juo nesiekiama paneigti krikščioniškojo tikėjimo.
Bažnyčiai svarbu ir tai, kur mirusiojo palaikai atsidurs po kremavimo. Kapas ar kita šventa palaikų saugojimo vieta skirta ne tik artimųjų prisiminimams. Ji liudija mirusiojo ryšį su visa krikščionių bendruomene, kviečia melstis ir padeda išsaugoti pagarbą palaikams net tuomet, kai miršta juos pažinojusi karta. Dėl to pelenai nelaikomi paprastu atminimo daiktu, kuriuo artimieji galėtų disponuoti vien pagal savo norus.
Ką būtina žinoti apie kremavimą?
Tikėjimo nuostata
Kremuoti leidžiama, jei tuo neatmetamas krikščioniškasis tikėjimas. Pats kremavimo pasirinkimas nėra pagrindas atsisakyti bažnytinių laidotuvių. Svarbu, kad jis nereikštų sielos nemirtingumo, kūno prisikėlimo ar kitų tikėjimo tiesų neigimo.
Mirusiojo valia
Pasirenkant kremavimą negalima pažeisti aiškiai išreikšto arba pagrįstai numanomo mirusiojo pageidavimo dėl jo kūno laidojimo. Tačiau noras, kad su pelenais būtų elgiamasi priešingai Bažnyčios nuostatoms, savaime tokio elgesio nepateisina.
Pelenų saugojimas
Jie turi būti saugomi šventoje vietoje. Įprastai tai yra kapinės, jose esantis kolumbariumas arba kita kompetentingos bažnytinės valdžios šiam tikslui paskirta ir pašventinta vieta.
Urnos laikymas
Urnos laikymas namuose, kaip matome filmuose, nėra įprastai leidžiamas. 2016 m. instrukcija numato tik rimtais ir išskirtiniais, su vietos kultūrinėmis sąlygomis susijusiais atvejais suteikiamą ordinaro leidimą, gavus Vyskupų konferencijos arba atitinkamo Rytų Bažnyčios vyskupų sinodo sutikimą.
Pelenų barstymas
Pelenų negalima išbarstyti, kaip tai serialuose. Draudžiama juos išbarstyti ore, žemėje, jūroje ar kitur. Gražios vietos pasirinkimas ar emocinis ryšys su ja šios nuostatos nepanaikina.
Pelenų įdaiktinimas
Pelenų negalima laikyti papuošaluose ar suvenyruose. Jų laikymas juvelyriniuose dirbiniuose ir kituose atminimo objektuose nesuderinamas su instrukcijoje nustatyta pagarba mirusiojo palaikams.
Pelenų dalybos
Pelenų dalijimas artimiesiems nėra laisvai leidžiamas. Tačiau 2023 m. Tikėjimo mokymo dikasterija patikslino, kad bažnytinė valdžia gali įvertinti šeimos prašymą tinkamai saugoti minimalią pelenų dalį mirusiajam reikšmingoje vietoje. Būtina laikytis civilinių normų, atmesti panteistines, natūralistines ar nihilistines sampratas, o likusius pelenus saugoti šventoje vietoje. Tai nėra bendras leidimas savarankiškai dalytis pelenais.
Bendras saugojimas
Galima įrengti bendrą nuolatinę pelenų saugojimo vietą. Tame pačiame 2023 m. dokumente leidžiama apibrėžtoje, nuolatinėje šventoje vietoje kartu saugoti kelių mirusių pakrikštytųjų pelenus, jų neatskiriant. Būtina užfiksuoti kiekvieno mirusiojo tapatybę, kad nebūtų prarastas jo vardo atminimas. Tai nėra leidimas išbarstyti pelenus gamtoje.
Bažnytinės laidotuvės
Atsisakymas bažnytiškai laidoti siejamas su tikėjimui prieštaraujančiais motyvais. Instrukcija nurodo, kad jeigu žmogus aiškiai pareikalavo kremavimo ir pelenų išbarstymo dėl krikščionių tikėjimui priešingų priežasčių, jam pagal teisės nuostatas atsakomos bažnytinės laidotuvės.
Ar skiriasi laidotuvės, kai laidojamas karstas ir urna?
Artimiesiems neretai kyla klausimas, ar pasirinkus kremavimą pasikeičia ir bažnytinės laidotuvės. Esminė jų prasmė išlieka ta pati: Bažnyčia meldžiasi už mirusįjį, paveda jį Dievo gailestingumui, guodžia gedinčiuosius ir skelbia prisikėlimo viltį.
Bažnyčia pirmenybę teikia tokiai apeigų eigai, kai laidotuvių liturgija švenčiama prie mirusiojo kūno, o kremuojama vėliau. Kūno buvimas padeda aiškiau išreikšti pagarbą mirusiajam ir tikėjimą kūno prisikėlimu. Vis dėlto laidotuvių liturgija gali vykti ir po kremavimo, laikantis vietos Bažnyčios patvirtintos tvarkos. Tokiu atveju maldų tekstai ir apeiginiai ženklai pritaikomi kremuotiems palaikams.
Pasirinkus kremavimą galima aukoti šv. Mišias už mirusįjį – urnos laidojimas savaime nėra priežastis apsiriboti trumpu palaiminimu. Tačiau ne visi prie karsto atliekami veiksmai automatiškai kartojami prie urnos: vadovaujamasi patvirtinta liturgine tvarka.
Skiriasi ir galutinis palaikų padėjimas: karstas nuleidžiamas į kapą, o urna palaidojama žemėje arba padedama į jai skirtą nuolatinę saugojimo vietą, pavyzdžiui, kapinių kolumbariumą. Kremavimas ir atsisveikinimas su urna nepakeičia pareigos deramai pasirūpinti galutine palaikų poilsio vieta. Urną nešant, pastatant ir laidojant jai rodoma pagarba kaip žmogaus palaikams. Konkrečią šv. Mišių, atsisveikinimo ir palaidojimo eigą reikėtų iš anksto suderinti su laidotuves lydinčiu kunigu.
Šių nuostatų pagrindas – pagarba žmogui ir prisikėlimo viltis. Bažnyčia ragina, kad atsisveikinimas su mirusiuoju išsaugotų maldą, bendrystę ir jo asmens orumą, nepriklausomai nuo to, ar laidojamas kūnas, ar po kremavimo likę pelenai.
