Spalio 28 d. Bažnyčia šventė apaštalo Judo (Tado) dieną. Kaip atsitiko, kad jis tapo atsidurusių beviltiškose situacijose globėju?
Šventasis Judas Tadas, vienas iš dvylikos apaštalų ir Jėzaus giminaitis, plačiai gerbiamas kaip beviltiškų ir, regis, neišsprendžiamų reikalų išryšėjas. Jo užtarimo tikintieji prašo tuomet, kai atrodo, kad visos žmogiškosios galimybės jau išsemtos.
Viena iš šio pamaldumo ištakų siejama su trumpu jam tradiciškai priskiriamu Naujojo Testamento laišku. Jame krikščionys raginami išlikti tvirti tikėjimu ir padėti tiems, kuriems gresia dvasinis pavojus, gelbėti juos, „traukiant iš ugnies“ (Jud 1, 23). Šis kvietimas nepasiduoti net tuomet, kai viskas atrodo prarasta, teikia vilties sunkiausius išbandymus patiriantiems žmonėms.
Kitas tradicinis aiškinimas siejamas su apaštalo vardu. Pasak pamaldaus pasakojimo, dėl jo panašumo į Jėzų išdavusio Judo Iskarijoto vardą krikščionys vengdavę prašyti šventojo Judo Tado užtarimo. Į jį esą išdrįsdavę kreiptis tik visiškai viltį praradę žmonės. Taip ilgainiui jis imtas laikyti beviltiškų reikalų globėju.
Pamaldumo tradicijoje taip pat minimi šventosios Brigitos Švedės regėjimai. Pasak jai priskiriamo pasakojimo, pats Viešpats ragino kreiptis į šventąjį Judą, patikindamas, kad šis noriai padės prašantiems jo užtarimo.
Ir šiandien daugybė tikinčiųjų kreipiasi į šventąjį Judą Tadą, kai neberanda žemiškos išeities. Jo užtarimo malda tampa pasitikėjimo Dievu išraiška ir priminimu, kad net sunkiausiomis aplinkybėmis žmogus nėra paliktas vienas.
