Visų Šventųjų iškilmė kviečia prisiminti žmones, kurių gyvenimuose Bažnyčia atpažino ypatingą ištikimybę Dievui. Tarp jų – vaikai ir senoliai, dvasininkai ir pasauliečiai, kankiniai ir kasdienybėje tyliai tarnavę žmonės. Tačiau kiek šventųjų yra, kaip jie pripažįstami ir ką iš tiesų reiškia kanonizacija? Šie dešimt faktų padeda geriau pažinti šventųjų gerbimo tradiciją ir atskirti ją nuo paplitusių įsivaizdavimų.
Tikslus šventųjų skaičius
Katalikų Bažnyčia neturi vieno tikslaus visų per istoriją šventaisiais pripažintų žmonių skaičiaus. Pirmaisiais krikščionybės amžiais šventųjų gerbimas susiformuodavo vietos bendruomenėse, dar nesant dabartinės kanonizacijos tvarkos. Vėliau jų kultą patvirtindavo vyskupai, todėl ne visų šventųjų pripažinimo aplinkybės buvo vienodai dokumentuotos. JAV katalikų vyskupų konferencija tiesiogiai nurodo, kad tikslios nuo pirmųjų amžių šventaisiais paskelbtų žmonių apskaitos nėra.
Pirmoji dokumentuota popiežiška kanonizacija
Popiežius Jonas XV 993 m. paskelbė šventuoju Augsburgo vyskupą Ulrichą. Tai laikoma pirmąja dokumentuota popiežiaus atlikta kanonizacija. Šventieji Bažnyčioje buvo gerbiami gerokai anksčiau, tačiau jų pripažinimas ilgainiui tapo vis labiau apibrėžtu procesu, kuriame lemiamas vaidmuo atiteko popiežiui.
Jauniausia šventoji ne kankinė mirė devynerių
Fatimos regėtoja Jacinta Marto mirė 1920 m. vasario 20 d., iki dešimtojo gimtadienio likus vos kelioms savaitėms. Ji ir jos brolis Pranciškus, miręs dešimties, yra jauniausi kanonizuoti šventieji, kurie nebuvo kankiniai. Popiežius Pranciškus juos paskelbė šventaisiais 2017 m. gegužės 13 d., minint Fatimos apsireiškimų šimtmetį. Jų pripažinimas primena, kad krikščioniškoji branda nėra matuojama vien nugyventais metais.
Tarp šventųjų yra kūdikių
Bažnyčia gerbia šventuosius Nekaltuosius Vaikelius – Evangelijoje pagal Matą minimus Erodo įsakymu Betliejuje ir jo apylinkėse nužudytus berniukus iki dvejų metų. Jų vardai ir tikslus skaičius nežinomi. Nors šie vaikai dar negalėjo sąmoningai išpažinti tikėjimo, jie gerbiami kaip kankiniai, nes žuvo valdovui siekiant nužudyti Jėzų. Ši sena tradicija atsirado gerokai iki šiuolaikinės kanonizacijos procedūros.
Didžiausia kanonizacija
Didžiausia vienu formaliu kanonizacijos aktu paskelbta grupė – Otranto kankiniai, kuriuos popiežius Pranciškus kanonizavo 2013 m. gegužės 12 d. Dažnai nurodoma, kad tai šv. Antonijus Primaldas ir 812 jo bendražygių, tačiau oficialiuose Vatikano tekstuose vartojama ir atsargesnė formuluotė „apie 800“.
Jie buvo nužudyti 1480 m., Osmanų kariuomenei užėmus Otranto miestą Pietų Italijoje. Bažnyčia juos pripažino kankiniais už atsisakymą išsižadėti krikščioniškojo tikėjimo.
Kanonizacija neklaidinga
Pagal Katalikų Bažnyčios mokymą kanonizacija yra galutinis, su Magisteriumo neklaidingumu susijęs sprendimas, kad žmogus yra dangaus garbėje, užtaria tikinčiuosius ir gali būti viešai gerbiamas visoje Bažnyčioje.
Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas jo gyvenimo sprendimas, politinė pažiūra ar parašytas sakinys buvo teisingi. Šventasis siūlomas kaip ištikimybės Dievo malonei pavyzdys, o ne kaip niekada neklydęs žmogus. Kanonizacija nėra nesąlygiškas visų jo veiksmų patvirtinimas.
Kanonizacijai paprastai reikia stebuklų
Jeigu žmogus nėra kankinys, įprastai vienas jo užtarimu įvykęs stebuklas reikalingas beatifikacijai – paskelbimui palaimintuoju, o antras, įvykęs po beatifikacijos, – kanonizacijai. Pripažinto kankinio beatifikacijai stebuklo nereikia, tačiau kanonizacijai paprastai reikia vieno.
Popiežius gali šio reikalavimo netaikyti: Jonas XXIII buvo kanonizuotas nepripažinus antrojo stebuklo. Taip pat galima sutrumpinti įprastą penkerių metų laikotarpį nuo žmogaus mirties iki beatifikacijos bylos pradžios. Tokia išimtis padaryta Jonui Pauliui II.
Šventųjų bylos
Šventųjų skelbimo dikasterija – Romos kurijos institucija, atsakinga už beatifikacijos ir kanonizacijos bylas. Žodis „dikasterija“ reiškia Romos kurijos žinybą.
Ji vertina surinktus dokumentus ir liudijimus apie kandidatų gyvenimą, herojiškas dorybes, kankinystę ar gyvybės paaukojimą, taip pat jų užtarimui priskiriamus stebuklus. Tyrimuose dalyvauja istorikai, teologai, o galimų išgijimų atvejais – gydytojai ekspertai. Galutinį sprendimą paskelbti žmogų šventuoju priima popiežius.
Relikvijos
Šventųjų relikvijos tradiciškai skirstomos į tris klases. Pirmosios klasės relikvijos yra šventojo kūnas ar jo dalys, antrosios – jo dėvėti arba naudoti daiktai, trečiosios – prie relikvijų priliesti daiktai.
Šis skirstymas nusako ryšį su šventuoju, o ne skirtingą „stebuklingos galios“ stiprumą. Katalikišku supratimu, malones teikia Dievas. Relikvijos gerbiamos dėl jų ryšio su šventuoju, o ne kaip savarankišką galią turintys daiktai.
Speciali mokslininkų tradicija
Bolandinai, dar vadinami bolandistais, – jėzuitų pradėta mokslininkų grupė, tyrinėjanti šventųjų gyvenimus ir jų gerbimo istoriją. Pavadinimas kilo iš XVII a. jėzuito Jeano Bollando pavardės. Pirmieji jo ir bendradarbių parengto monumentalaus rinkinio „Acta Sanctorum“ („Šventųjų aktai“) tomai pasirodė 1643 metais.
Bolandinai renka rankraščius, lygina pasakojimus ir vertina šaltinių patikimumą. Jų tyrimai padeda atskirti istoriškai pagrįstus duomenis nuo vėliau atsiradusių legendų, kartais suabejojant net labai senomis ir populiariomis tradicijomis. Šventojo gerbimas ir kiekvieno pasakojimo apie jį istorinis tikslumas nėra tas pats dalykas.
