Spalio 29 dieną Vilniuje, Rasų kapinėse, amžinojo poilsio atgulė spalio 20-ąją miręs altininkas Andrius Pleškūnas (1955–2026), ilgametis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro muzikantas, sakralinės muzikos atlikėjas ir kūrėjas. Savo gyvenimą muzikai ir tikėjimui paskyręs menininkas buvo žinomas ne tik koncertų salėse, bet ir Lietuvos bažnyčiose, kapinėse bei istorinės atminties vietose, kur jo alto garsai dažnai tapdavo malda.
Velionis palaidotas pagal savo paties išsakytą valią – karste, šalia tėvų Rasų kapinėse.
Už A. Pleškūną buvo aukojamos šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje. Atsisveikinimo metu giedojo maldos ir liaudiško giedojimo grupė „Karunka“, vadovaujama Zitos Karklelytės, atlikėjos Rasa Bimbirytė ir Renata Achmed iš šlovinimo grupės „Osana“, taip pat Dovilė Vitkevičiūtė.
Žemaičių Kalvarijos Kalnus giedojo Marijos legiono grupė, vadovaujama Aloizo Domarko.
Pagerbdami buvusį kolegą, griežė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro altininkai Kęstutis Pleita, Karolis Rudokas ir Ugnė Jūra Gaučaitė. Jie atliko ir operos bei baleto spektaklių kūrinių partijas, kurias anksčiau solo grieždavo A. Pleškūnas.
Velionį į paskutinę kelionę palydėjo monsinjoras Žydrūnas Vabuolas ir gausus būrys vilniečių.
Muzikantas, kurio altas skambėjo ir bažnyčiose, ir prie partizanų kapų
Atsisveikinimo kalboje Giedrė Hoia Šipailė prisiminė A. Pleškūną kaip jautrų muzikantą, kurio kūryba ir atlikimo menas buvo neatsiejami nuo dvasinio gyvenimo.
Skulptoriaus Vlado Pleškūno ir dailininkės Janinos Mačiokaitės-Pleškūnienės sūnus baigė Lietuvos konservatoriją, daugelį metų griežė Lietuvos operos ir baleto teatro orkestre, koncertavo įvairiose pasaulio salėse ir bažnyčiose.
„Alto mylėtojau ir jausmingasis griežėjau, matavęs muzikos taktus širdies dūžiais“, – į velionį kreipėsi G. Hoia Šipailė.
Ji pabrėžė, kad A. Pleškūnui muzika buvo daugiau nei profesija – tai buvo būdas liudyti grožį, gėrį ir tikėjimą.
„Sakralinės muzikos atlikėjau, kūrėjau ir puoselėtojau, garbinęs Aukščiausiąjį kiekvienu garsu, kiekvienoje vietoje, kiekvieną akimirką“, – kalbėjo ji.
Ypač jautriais prisiminimais dalijosi Donatas Stakišaitis, pavadinęs A. Pleškūną bendraminčiu, bendražygiu ir istorinės atminties sergėtoju.
Pasak jo, muzikantas savo kūrybą pavertė malda už tuos, kurių gyvenimus sulaužė istorijos tragedijos.
„Išėjus Andriui, atrodo, nieko nenutiko Vilniuje ar jo išgrotoje Lietuvoje. Bet nutiko, mielieji. Nutiko. Ištiko tyla“, – sakė D. Stakišaitis.
Jis prisiminė A. Pleškūno muzikavimą prie Vilniaus arkikatedros durų, Lietuvos bažnyčiose ir monsinjoro Alfonso Svarinsko įkurtame Partizanų parke Ukmergės rajone.
„Kas grieš naktimis prie Katedros durų? Kas kalbėsis šventais vi olos garsais su suguldytais partizanais Ukmergės mons. Alfonso Svarinsko įkurtame Partizanų parke?“ – klausė atsisveikinimo kalbos autorius.
Pasak D. Stakišaičio, A. Pleškūnas dažnai grodavo laidotuvėse, palydėdamas mirusiuosius į amžinybę. Net ir pasibaigus laidotuvių apeigoms jis neskubėdavo išeiti – aplankydavo kitus kapus ir prie jų pagrieždavo.
„Jis mokėjo kalbėti muzikos garsais su gyvaisiais ir mirusiaisiais“, – pabrėžė D. Stakišaitis.
Bažnyčiose griežė dar sovietmečiu
Atsisveikinimo metu prisiminta ir A. Pleškūno drąsa sovietinės okupacijos metais.
Nors buvo profesionalus Lietuvos operos ir baleto teatro orkestro muzikantas, nuo 1980 metų jis pradėjo griežti bažnyčiose per šv. Mišias.
„Išdrįsęs groti“, – šį jo pasirinkimą apibūdino D. Stakišaitis.
Ypatingas ryšys muzikantą siejo su monsinjoru Alfonsu Svarinsku. Kunigui sugrįžus į Lietuvą po tremties ir gyvenimo užsienyje, A. Pleškūnas apie du dešimtmečius grieždavo jo aukojamose rytinėse šv. Mišiose Vilniuje, Odminių gatvėje esančiame bute.
Po Mišių muzikantas skubėdavo į teatrą, kur jo laukdavo orkestro repeticijos.
A. Pleškūno tikėjimo liudijimą D. Stakišaitis iliustravo ir vienu pandemijos laikotarpio įvykiu. Kai dėl COVID-19 ribojimų bažnyčios buvo uždarytos, Velykų rytą muzikantas vienas, nešdamas savo išsiuvinėtą vėliavą, surengė procesiją aplink Vilniaus arkikatedrą.
„Andrius – ir tikėjimo karys“, – sakė D. Stakišaitis.
Anot jo, muzikantą buvo galima dažnai sutikti vakarais griežiantį prie Katedros durų, o vėliau – sėdintį ant suoliuko ir besimeldžiantį Rožinį.
Muzikavo gamtai ir artimųjų atminimui
A. Pleškūnas buvo ne tik profesionalus muzikantas, bet ir aistringas gamtos mylėtojas. Jaunystėje jis buvo tapęs Lietuvos baidarių irklavimo čempionu. Ypač mėgo Nidą, jūrą, Lietuvos upes ir ežerus.
Pasak D. Stakišaičio, muzikantas kartais paskambindavo bičiuliams ir papasakodavo, kad grojo Nidos kopoms, Palangoje prie Birutės kalno koplyčios ar prie savo tėvų kapų.
Jis su meile prisimindavo ir vaikystėje bei vėliau su motina praleistą laiką gamtoje, bendras keliones valtele.
„Andriau, tikrai buvai labai labai geras savo tėvų vaikas“, – atsisveikinimo kalboje sakė D. Stakišaitis.
Kunigas Andrius Narbekovas: „Kokia minia susirinko“
Prie kapo kalbėjęs kunigas Andrius Narbekovas prisipažino atvykęs vedamas asmeninio dėkingumo.
Prieš penkerius metus A. Pleškūnas griežė jo motinos laidotuvėse Gargžduose.
Kunigas prisiminė Evangelijos pagal Morkų žodžius apie tuos, kurie dėl Kristaus ir Evangelijos palieka namus bei artimuosius, tačiau jau šiame gyvenime gauna šimteriopai, o būsimajame – amžinąjį gyvenimą.
„Kraujo giminaičių yra vienas kitas, o kokia minia susirinko“, – sakė kun. A. Narbekovas, atkreipdamas dėmesį į gausų velionio palydėti atėjusių žmonių būrį.
Pasak dvasininko, menininkų gyvenimas dažnai būna nelengvas, nes jie pasaulį regi kitaip ir jautriau išgyvena jo prieštaravimus.
„Šitas pasaulis kitoks, jame vyrauja kitokia tvarka, paremta galia, valdžia ir pinigais. O Andrius gyveno kitokiame pasaulyje nuo pat kūdikystės“, – kalbėjo kunigas.
A. Narbekovas išreiškė viltį, kad amžinybėje muzikantas atrado jam artimą pasaulį, kuriame vėl susitiko su tėvais ir kitais brangiais žmonėmis.
„Džiaukis tais Namais, kuriuose džiaugiasi ir Tavo Tėveliai, ir Tavo pasaulio žmonės“, – atsisveikindamas sakė kunigas.
Palaidotas Rasų kapinėse
Monsinjorui Žydrūnui Vabuolui palaiminus kapą ir kryžių, atsisveikinimo dalyviai sugiedojo maldas „Viešpaties Angelas“, „Marija, Marija“, Lietuvos himną ir giesmę „Graži tu, mano brangi Tėvyne“.
A. Pleškūnas amžinojo poilsio atgulė šalia savo tėvų Rasų kapinėse.
Lapkričio 22 dieną, sekmadienį, 20 valandą Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje už velionį bus aukojamos šv. Mišios. Jų metu giedos šventovės ansamblio giesmininkai.
„Tegul Tau skamba dangiški orkestrai, griežk mums iš aukštybių. Tavo skleistoji šviesa telieka Žemėje ir žmonėse“, – atsisveikindama su muzikantu linkėjo Giedrė Hoia Šipailė.
