Aistra kalnams, tapusi dorybių mokykla ir keliu, vedančiu į susitikimą su Dievu. 2025 m. rugsėjo 7 d. įvykusi Petro Jurgio Frasačio kanonizacija skatina mus sekti šiuo tikėjimo ir pasiaukojimo pavyzdžiu. Gebėjimas įsisąmoninti gyvenimo patirtis.
Petras Jurgis Frasatis gimė 1901 m. Turine (Italijoje), pasiturinčioje šeimoje. Lankė jėzuitų licėjų, vėliau studijavo inžineriją universitete. Nors daug dėmesio skyrė mokslams ir savanorystei – Petras Jurgis aukojosi padėdamas ir visaip remdamas vargingiausius savo miesto gyventojus – jis taip pat mėgo sportą ir aktyviai sportavo. Ši veikla suteikdavo jam progą pabūti gamtoje ir puoselėti nuosaikų gyvenimo būdą.
Būsimo šventojo aistra kalnams užgimė labai anksti: ji radosi per vaikystės vasaros viešnages Polonėje, netoli Bjelos, Pjemonto Alpėse, kur berniuko šeima turėjo vasarnamį ir kur jis leisdavosi į žygius kalnusoe su šeima bei draugais.
Iš 1909 m. likusiuose motinos užrašuose (tuo berniukui tebuvo aštuoneri) aprašoma vienas žygis, kurios metu šeima grįžo iš Teodulo perėjos, esančios 3317 m aukštyje virš Cermato, tarp Italijos ir Šveicarijos (kelionių vadovuose tai apibūdinama kaip 10 valandų žygis): „Kopėme link Baltųjų Viršukalnių (Cime Bianche). Visas kraštovaizdis buvo, kaip beveik visada tokiu laiku, be jokio šešėlio ir labai lygus (…). Teodulo perėją įveikėme labai sėkmingai – Petras Jurgis buvo prie manęs pririštas virve. Jis dažnai norėjo užkąsti. Sustodavome, pavalgydavome ir kopėme toliau. Dviem dienoms apsistojome prie Juodojo ežero (Schwarzsee). Visi žavėjosi mūsų mažuoju alpinistu.“
Meilė kalnams, kuri formavosi tuo laikotarpiu, lydėjo jaunuolį visą gyvenimą. Šią aistrą jis vėliau aiškino dviem priežastimis. Visų pirma, alpinizmas jam suteikė puikią progą ugdyti žmogiškąsias dorybes, tokias kaip tvirtumas ir draugystė. Antra, kalnų viršūnėse vaikinas regėjo Kūrėjo didybę.
Sportiškas vaikinas
Kaip jau minėta, P. J. Frasatis mėgo sportą. Intensyviai važinėdavo dviračiu. Dažnai įveikdavęs 87 km tarp Turino ir Polonės. Jį taip pat traukė jūra, ypač ankstyvoje jaunystėje. Petras Jurgis mėgavosi vandens pramogomis: plaukiojo, irklavo, buriavo. Taip pat jodinėjo žirgu, vardu Parsifalis, gana sudėtingo charakterio gyvūnu. Juo vaikinas irgi dažnai keliaudavo iš Turino į Polonę ir atgal.
Tačiau didžiausia Petro Jurgio aistra vis dėlto buvo kalnai. Šis pomėgis, kaip ir kiekvienam tikram alpinistui, laikui bėgant jam tapo vis svarbesnis.
„Kiekvieną dieną kalnai mane vis labiau žavi, – rašė vaikinas vienam draugui. – Jie mane tiesiog užburia. Man vis labiau patinka kopti į viršūnes, pasiekti atokiausias aukštumas, patirti tą tyrą džiaugsmą, kurį gali suteikti tik kalnai. Jei turėčiau atsisakyti alpinizmo, kaip galėčiau atsisakyti to sniego žavesio?“ Kitam draugui jo rašyta: „Palikau savo širdį viršukalnėse ir tikiuosi ją susigrąžinti, kai įkopsiu į Monblaną“, „jei mokslai man leistų, norėčiau dienų dienas leisti kalnuose ir toje tyroje aplinkoje grožėtis Kūrėjo didybe“.
Suprantama, kad vaikinas naudojosi kiekviena proga kopti į Alpes, kurios buvo taip arti. Universiteto metais jis dažnai per Kalėdų atostogas kelioms dienoms išvykdavo į Mažąją Sen Bernaro perėją. Ten slidinėdavęs su draugų grupe. Kompanija apsistodavo labai paprastame pensione, kur kambariuose naktimis būdavo taip šalta, kad prausimuisi skirtuose kibiruose užšaldavęs vanduo. Eidami miegoti jie turėdavo itin šiltai apsirengti.
Vieną rytą Petras Jurgis su draugu slidėmis leidosi Šveicarijos link. Nusileidimas buvo nuostabus, oras palankus: puikus sniegas, geros krypties vėjas, aiškiai matomi kelio ženklai… Jaunuoliai leidosi vis žemiau ir žemiau… Ar dar toli? Jie negalėjo tiksliai pasakyti, tačiau nusileidimas truko jau labai ilgai. Kai pagaliau pradėjo kopti atgal, vėjas, jiems taip padėjęs leistis, dabar tapo rimta kliūtimi: šlapio sniego gūsiai ir sūkuriai plakė jaunuolių veidus, takas buvo užpustytas, kelio ženklai – nebeįskaitomi… Draugui ėmė trūkti oro ir jis paprašė Petro Jurgio sulėtinti tempą. Po ilgo laiko ir didelių pastangų vaikinai pagaliau pasiekė pensioną. Petras Jurgis tik šiek tiek pavargo, o štai jo bičiuliui prireikė daug laiko atsigauti.
Po vakarienės draugų kompanija maloniai leisdavo laiką kartu: dainuodavo, prisimindavo dienos įvykius arba žaisdavo. Vėlai vakare išsiskirstydavo į savo kambarius. Juose suguldavo daug žmonių. Petras Jurgis kviesdavęs draugus sukalbėti rožinį. Paprastai visi sutikdavo, nors daugelis melsdavosi jau gulėdami lovose. O jis pats rožinį kalbėdavo klūpėdamas ant kietų grindų.
Rytais vaikinas keldavosi pats pirmas. Pažadindavo kitus ir primindavo, kad šie iš vakaro buvo pažadėję lydėti jį į mišias. Paprastai Petras Jurgis patarnaudavo prie altoriaus ir visada priimdavo šv. Komuniją.
Nesėkmės, nesumažinusios pasitikėjimo Dievu
Kitą kartą Petras Jurgis su bičiuliu nuvyko į kalnų namelį ir užsibuvo ten ilgiau nei derėjo. Vaikinai nepastebėjo, kad oras pradėjo keistis. Vieta, į kurią jie turėjo grįžti, buvo labai toli. Jiems reikėjo pirma įkopti į kalną, o po to nusileisti nuo jo slidėmis. Kelionė darėsi vis sunkesnė, ypač spaudžiant laikui.
Staiga Petras Jurgis pastebėjo, kad pametė laikrodį. Jo draugas norėjo sustoti jo ieškoti, tačiau Petras Jurgis tam ryžtingai pasipriešino, suprasdamas, kad tokiomis sąlygomis bet koks gaišimas gali būti pavojingas.
Apie septintą valandą vakaro draugai pasiekė Fraiteve kalno viršūnę. Buvo jau tamsu, oro sąlygos itin prastos. Jaunuoliai atsargiai ėmė leistis šlaitu. Staiga Petras Jurgis staigiai stabdydamas per smarkiai pasisuko, ir viena slidė atsikabinusi nusliuogė žemyn…
Jo draugas pasakoja: „Petras Jurgis buvo alpinistas ir tvirtas vyras. Per ilgus žygius Alpėse išmokau pažinti žmogaus psichologiją būnant kalnuose, išmokau ją suprasti. Gerai pažįstu tas netikėto pasimetimo akimirkas, kai gresia rimtos pasekmės – jos gali ištikti net ir drąsiausius alpinistus. Petras Jurgis suvokė įvykio rimtumą, nors aš, būdamas labiau patyręs, galėjau bandyti jį sumenkinti, kad nepaveikčiau draugo dvasios. Jis išliko ramus. Buvau visiškai įsitikinęs, kad esu šalia kalnų žmogaus – drąsaus ir šaltakraujo pavojaus akivaizdoje.“
Draugai leidosi kaip galėdami atsargiau smarkiai sningant, o kalnas atrodė tarsi priešas. Galiausiai jie pamatė šviesą lange tolumoje – tai buvo jų kelionės tikslas. Po kelių dienų Petras Jurgis papasakojo šį nutikimą mamai, bandydamas jo nesureikšminti: „Pamečiau vieną slidę. Bet kai sniegas ištirps, eisime jos ieškoti ir tikrai surasime. Pamečiau ir laikrodį.“ – „Nieko daugiau?“ – šypsodamasi paklausė motina. O Petras Jurgis iš karto atsakė: „Bet kai sniegas ištirps…“ – „ …išaugs gėlė“, – nusišypsojusi baigė sūnaus sakinį moteris. Slidė iš tiesų vėliau buvo rasta ir šiandien saugoma kaip prisiminimas apie žmogų, kuris patyrė tiek nuotykių apsingtuose kalnuose.
Kopimas į viršukalnes
Petro Jurgio alpinistinė veikla daugiausia buvo kopti į viršukalnes. Tai jis darė visais metų laikais. Vasarą buvo ne kartą įkopęs į Mukronę (Col Mucrone), kur stovėjo didelis kryžius. 1920 m. žiemą vėjas, lietus ir sniegas kryžių nuvertė. Atėjus pavasariui, Polonės parapijos klebonas, vietos gyventojams pasiūlius, nusprendė pastatyti naują ir jį tinkamai įtvirtinti. P. J. Frasatis irgi prisijungė prie šios iniciatyvos.
Jiems kopiant – tai vyko naktį – kunigas patyrė traumą. Jam nieko labai rimto nenutiko, tačiau kunigas turėjo kelionę tęsti jau padedamas kitų. Petras Jurgis padėjo ir taip pat nešė dalį daiktų, reikalingų mišioms viršukalnėje aukoti.
1924 m. lapkritį du bičiuliai pasiūlė žygį į Besanesės (Bessanesse) viršukalnę, esančią 3622 m aukštyje. Keliaujant iš Balmės į kalnų namelį alpinistus užklupo naktis, ir jaunuoliai nebegalėjo toliau kopti. Jie buvo priversti sustoti ir įsikurti gamtos prieglobstyje, tikėdamiesi ten praleisti naktį.
Pats Petras Jurgis prisiminė: „Planavome įkopti į Besanesės viršūnę Sigismondi keliu. Tačiau pamatę sniego būklę, nusprendėme, kad tai neprotinga, todėl pakeitėme planus ir pasukome link Savojos Albarono (3392 m). Grįžtant užėjo naktis ir neturėjome kitos išeities, kaip tik įsirengti improvizuotą nakvynės vietą 2500 m aukštyje. Mums pasisekė: radome uolą, nuo kurios buvo nutįsęs labai storas suledėjusio sniego sluoksnis – jis buvo tarsi stogas. Išsikasėme 2,50 m ilgio, 0,50 m pločio ir ne daugiau kaip 0,40 m aukščio vėjo prapučiamą pastogę. Įsirengę poilsio vietą, šiek tiek užkandome ir visą naktį turėjome susigalvoti įvairių pramogų, nes tokiomis sąlygomis miegoti būtų buvę pavojinga.“ Vienas iš draugų prisimena, kad jie kalbėję rožinį, o vos tik išaušus rytui, meldėsi „Viešpaties angelo“ malda.
Paskutinis Petro Jurgio kopimas į kalnus vyko 1925 m. birželio 7 d. Jis atkako į stotį paskutinę akimirką, tad susilaukė draugų priekaištų. Tačiau jiems atsakė: „Ko jūs norite – kad praleisčiau mišias? Aš pabudau per vėlai ir negalėjau čia atsirasti sutartu laiku.“
Vienas iš draugų prisimena tą kopimą, kuris vyko ir itin sudėtinga uola, nuo jos kurios anksčiau buvo nukritęs vienas alpinistas. „Iš mūsų komandos Petras Jurgis kopė antras. Jis mane saugojo sunkiausiose vietose. Kopimas jam teikė tikrą džiaugsmą, o ypač jam patiko kai kurie nusileidimai dviguba virve (…) Vos pasiekus viršūnę, Petras Jurgis paprašė mūsų sukalbėti maldą už Cesarino Rovere, kuris vos prieš metus šioje vietoje žuvo.“
Grįžęs Petras Jurgis parašė seseriai: pasakojo apie kopimą ir sakė, kad tikisi sugrįžti su kita įranga, kad išbandytų naują maršrutą. Tačiau to padaryti jam nebuvo lemta: mažiau nei po mėnesio, liepos 4-ąją, jis staiga atidavė savo sielą Dievui po staigios ligos, kurios niekas negalėjo numatyti…
Dorybių pavyzdys, kuriuo verta sekti
Popiežius Jonas Paulius II P. J. Frasatį laikė pavyzdžiu. Būdamas Krokuvos kardinolu, prisiminė šį jaunuolį, kuriam pritrūko vos keleto dienų, kad baigtų inžinerijos studijas. „Jis buvo pavyzdys visiems, kurie kopė į kalnus ar slidinėjo. Jis manė, kad tai yra šventėjimo kelias, nes visur atrasdavo Dievą. Jis taip pat suvokė savo atsakomybę visuomenėje: atsakomybę už savo tautos gyvenimą, už jos autentišką dvasinę ir krikščionišką tradiciją. Šią atsakomybę Petras Jurgis prisiėmė negailėdamas jėgų. Jo jautrumas vargšams, stokojantiems ir ligoniams taip pat darė įspūdį. Tai neabejotinai yra ypatingos reikšmės kvietimas ir iššūkis mūsų kartai bei mūsų laikams, kai rizikuojame tapti nejautrūs. Visi mes turime stengtis – įskaitant ir mane – gerai pažinti žmogų ir suprasti jo situaciją, kančias bei sunkumus. Visa tai matome ir P. J. Frasačio asmenyje.“
Jau būdamas popiežiumi ir vieną vasarą atostogaudamas Alpėse, Jonas Paulius II aukojo mišias Konjė vietovėje, didžiulėje žalioje pievoje, vadinamoje šv. Urso vardu. Atvykęs sraigtasparniu po priėmimo pas vietos vyskupą, popiežius priėjo prie vietinių meistrų pastatyto medinio altoriaus ir šventė Eucharistiją dalyvaujant daugiau nei 20 000 vietos tikinčiųjų.
Per homiliją popiežius paminėjo supančių kalnų didybę ir sakė: „Ši žavinga vieta taip pat saugo mūsų laikų jauno tikinčiojo – P. J. Frasačio atminimą. Jį man teko džiaugsmas paskelbti palaimintuoju 1990 m. gegužės 20 d. Šis jaunas vyras dažnai lankydavosi Konjė miestelyje. Su užsidegimu tyrinėjo jį vainikuojančias viršukalnes, kiekvienas kopimas į kalnus jam virsdavo proga paversti kelionę asketiniu bei dvasiniu keliu, maldos ir adoracijos mokykla, disciplinos ir dvasinio pakilimo pastanga. Draugams jis sakydavęs: „Kiekvieną dieną vis labiau įsimyliu kalnus. Vis labiau trokštu kopti į kalnus, įveikti stačiausias viršūnes, patirti tyrą džiaugsmą, kuris apima tik kalnuose.“ (…) Kaip ir šv. Besas ir Ursas, Petras Jurgis sugebėjo derinti žavėjimąsi kūrinijos harmonija su dosnia tarnyste Viešpačiui ir broliams. Šis žavėjimasis kūrinija ir Dievo darbu nepaprastai reikalingas. Žavėdamiesi kūrinija mes žavimės pačiu Dievu; žavėdamiesi tuo, kas matoma, žavimės tuo, kas nematoma. Tegul Petras Jurgis, beveik mūsų amžininkas, būna mums pavyzdys, ypač jaunimui, taip pat tiems, kurie čia atvyksta ir kopia į kalnus praleisti užsitarnauto poilsio. Matant tokį nepaprastą gamtos reginį mūsų širdys savaime kyla į dangų, kaip dažnai nutikdavę ir jaunajam P. J. Frasačiui.“
Gyvenimo pamoka visiems
Giedrose vasaros dienose slypi kažkas tokio, kas leidžia lengviau suprasti šv. P. J. Frasatį. Nereikia būti kelių tūkstančių metrų aukštyje, nei įveikti sudėtingų uolų ar praleisti nakties po sniegu. Užtenka akimirką sustoti, galbūt priešais atvirą horizontą ar prie kokio ežero, ir suvokti, kad gyvenimas susideda ne vien iš to, ką turi ar ką pasieki, o ir iš to, ką gebi kontempliuoti.
Petrui Jurgiui kalnai nebuvo pabėgimas – jie jam buvo apreiškimas. Ne pabėgimas nuo pasaulio, o tikresnis būdas jame gyventi. Kopimas reiškė mokymąsi suvokti daiktų matą: kopiant žingsnis tampa lėtesnis, kvėpavimas – gilesnis, draugystė – surišta virve, o tikėjimas nustoja būti vien žodžiu – jis tampa patirtimi. Aukštumose, kur viskas susiveda į esminius dalykus, taip pat ir siela atgauna skaidrumą.
Ir galbūt būtent čia slypi esmė, kuri šiandien, atostogų metu ir bet kuriuo ramesniu laikotarpiu, vėl mums kelia klausimų. Vasara suteikia erdvės, tylos, atotrūkį nuo rutinos. Tačiau ji ne visada suteikia gelmės. Galima daug keliauti ir vis tiek likti paviršiuje. O šv. P. J. Frasatis moko, kad kiekvienas kopimas – tikras ar simbolinis – turi prasmę tik tada, jei perkeičia žvilgsnį.
Šio šventojo viršukalnės nebuvo trofėjai – jos buvo susitikimo vietos: su Dievu, su kitais, su savimi. Net sunkiausiomis akimirkomis – pučiant priešpriešiniam vėjui, sniegui užpustant pėdsakus, susidūrus su planus sujaukiančiais netikėtumais – išryškėdavo šio vaikino ramybė, kuri reiškė ne lengvabūdiškumą, o pasitikėjimą. Tarsi jis būtų žinojęs, kad už kiekvieno sunkumo visada yra šviesa, kurią reikia pasiekti. Ir kad verta toliau kopti.
Šiandien, kai daugelis ieško poilsio, šio jauno šventojo liudijimas siūlo šį tą didesnio ir kartu išlaisvinančio – nepasitenkinti vidine lyguma. Neatsisakyti aukštumų. Nenustoti ieškoti to, kas pakylėtų. Nes iš esmės P. J. Frasačio pamoka yra būtent tokia – paprasta ir kartu radikali kaip kalnų takelis: tikrasis džiaugsmas slypi ne mums pasiekus kalnų viršūnes, o kai tampame pajėgūs žvelgti aukštyn.
