Šventasis Tomas Akvinietis, didysis viduramžių teologas, pasitelkia labai gražų įvaizdį. Jis sako, kad mes, žmonės, esame tarsi strėlė, jau paleista ir skriejanti į savo tikslą. Kažkas kitas ją nutaikė ir iššovė. Todėl mums nebereikia patiems išradinėti savo gyvenimo tikslo ar nuolat klausti, kuria kryptimi turime eiti. Tikslas jau yra nustatytas.
O kur skrieja ši strėlė, kurios kryptį ir tikslą nustatė pats Kūrėjas? Atsakymas paprastas: strėlė skrieja gėrio link, o kartu – laimės link. Dievas ir laimė būti su Juo atitinka giliausią žmogaus širdies troškimą. Žmogus sukurtas Dievui, todėl jo širdis niekada iki galo nepailsės niekur kitur, tik Jame.
Čia nėra nieko primesto iš išorės. Tai nėra pareiga, kurią turime atlikti sukandę dantis, tarsi neštume sunkią naštą. Tai nėra kliūčių ruožas, kurį turime įveikti vien savo jėgomis. Kaip upelis natūraliai teka jūros link, taip žmogus, net jei kartais to nesuvokia, yra pašauktas keliauti Dievo link. Šv. Augustinas šią patirtį išreiškė nuostabiais žodžiais: „Nerami mūsų širdis, kol nepailsės Tavyje.“
Šis mokymas apie žmogų nuostabiai atsiskleidžia Jėzaus palyginimuose, kuriuos girdime Evangelijoje. Visa tai Jėzus apibendrina vos keliais sakiniais, kuriuose slypi genialus paprastumas. Dangaus Karalystė yra tai, ko žmogus iš tikrųjų ieško savo širdies gelmėje. Ji yra tarsi lobis, kurio egzistavimo žmogus iki tol nė neįtarė, bet vieną dieną jį atranda. Ji yra tarsi brangus perlas – pats gražiausias ir vertingiausias iš visų perlų, kurių pirklys ieškojo visą savo gyvenimą.
Kai pirklys pagaliau randa tą vienintelį perlą, jo džiaugsmas kyla ne vien iš jo paties pastangų. Jis atranda tai, kas jam buvo padovanota. Jis gauna galimybę pamatyti ir priimti tai, ko taip ilgai ieškojo.
Tačiau Dangaus Karalystė nėra dovana, kurią kas nors mums tiesiog užmeta ant galvos, mums nieko nedarant. Dievo dovana reikalauja mūsų laisvo atsako. Turime patys apsispręsti, turime ieškoti, turime būti pasirengę dėl jos atsisakyti net to, kas mums labai brangu. Mes atiduodame tai, kas mažiau vertinga, kad gautume tai, kas yra pats didžiausias mūsų gyvenimo lobis.
Dangaus Karalystė yra tai, kas giliausiai priklauso mūsų tikrajai tapatybei, ir kartu tai yra neįkainojama Dievo dovana. Todėl svarbiausia mokėti šią dovaną atpažinti ir ją priimti. Reikia būti budriems, pasirengusiems, neužsidaryti savyje, kad, Dievui ateinant į mūsų gyvenimą, nepraleistume Jo apsilankymo.
Ir kai pagaliau pasiekiamas tikslas, žmogus nesugriūva iš nuovargio, tarsi būtų atlikęs nepakeliamai sunkų darbą. Priešingai – jo širdį užlieja neapsakomas džiaugsmas. Jis supranta, kad visos pastangos buvo vertos to, nes pagaliau rado tai, ko iš tikrųjų troško.
Galbūt visą krikščionybės paslaptį galima išreikšti vos keliomis eilutėmis ir vienu paprastu palyginimu. Pamokslininkams prireikia šiek tiek daugiau žodžių, kad tai paaiškintų kitiems. O kiekvienam iš mūsų reikia viso gyvenimo, kad tai iš tikrųjų suprastume ne tik protu, bet ir širdimi.
