„Šiandien švenčiame šv. Petro ir Pauliaus, Romos šventųjų globėjų, iškilmę. Ši šventė primena mums pirmapradį ryšį, jungiantį Romos Bažnyčią su visomis kitomis pasaulio Bažnyčiomis tikėjimo ir artimo meilės bendrystėje“, – sveikindamas romiečius ir piligrimus per iškilmingą birželio 29 d. vidudienio maldos susitikimą Šv. Petro aikštėje sakė Leonas XIV, tęsdamas ryto mintis.
Šių dviejų apaštalų liudijimas yra tarsi Naujojo Testamento antspaudas. Jų pralietas kraujas šiame mieste atskleidžia Dievo meilės, kurią Viešpats Jėzus mums dovanojo, mastą. Taip, būtent per jų skelbimą ir kankinystę Kristaus Evangelija „įleido šaknis Romoje“, būtent čia – imperijos sostinėje – apreikšdama savo atsinaujinimo galią: naują Dievo ir kiekvieno žmogaus begalinio orumo pažinimą, naują stiprybės patirtį – ne kaip dominavimą, o kaip tarnavimą gyvenimui.
Ir šiandien Viešpats, iš meilės mums miręs ir prisikėlęs, veikiantis per savo liudytojus, pasiekia centrus ir periferijas, sostines ir atokiausius regionus, pasitelkdamas balsus, veidus ir drąsius pasirinkimus tų, kurie atsiliepė į Jo kvietimą: „Sek paskui mane!“.
„Ši šventė įtraukia mus į Petro ir Pauliaus misiją, tai yra į paties Jėzaus misiją. Dievas pasitiki mumis, nusidėjėliais, kuriems Jis atleido, mumis, kurie esame netobuli, kad Jo malonė spindėtų mūsų gyvenimo istorijose ir būtų apreikšta Jo galia, blogį paverčianti gėriu“, – tęsė popiežius.
Petras ir Paulius, anot jo, turbūt negalėjo būti labiau skirtingi. Jie skyrėsi kilme, išsilavinimu ir temperamentu, ne tik prieš pašaukimą, bet ir jau pašaukti – tas pats Viešpats jų nesuvienodino. Kiekvienas iš jų suprato ir skelbė Evangeliją savitai. Šventoji Dvasia, įkvėpdama Biblijos autorius, norėjo, kad nebūtų nuslėpti jų skirtingumai, mus pasiekę kaip Gerosios Naujienos dalis.
Pasak popiežiaus, apaštalų kolegijoje Petras ir Paulius nebuvo priešininkai. „Priešingai, jie tapo tarsi simboliu daugybės kitų skirtybių, kurias vienintelė Šventoji Dvasia sujungia į vienybę. Taigi, Romos Bažnyčios globėjai ėjo nelengvu bendrystės keliu, jie ją pažino, jai tarnavo ir skelbė kaip dieviškojo gyvenimo sakramentą. Jų liudijimas atliko lemiamą vaidmenį užtikrinant, kad krikščionybė istorijoje būtų nukreipta ne į galios valdžią, o į tarnystę, vienybę ir susitaikinimą“, – pažymėjo Leonas.
Jis prašė Viešpaties, šventųjų Petro ir Pauliaus užtarimu, apdovanoti mus gebėjimu vis labiau vertinti Bažnyčios visuotinumą, pripažinti jos vertę skatinant broliškus susitikimus tarp asmenų ir tautų, vengti visko, kas griauna ar kenkia bendrystei, ištvermingai eiti ekumeniniu keliu bei palaikyti dėmesingą, atvirą dialogą su visais.
„Marija, Apaštalų Karaliene, visada saugok Dievo tautą Romoje ir visame pasaulyje“, – meldė popiežius Leonas.
