Nepamenu, kada ir kokiomis aplinkybėmis ukrainietis istorikas tapo mano socialinių tinklų draugu, bet pastaruoju metu vis įdėmiau seku jo veiklą. Teigiantis, esąs jau pensininkas, jis ėmėsi sizifiško, bet tuo pat metu ir labai įdomaus darbo – padėti eiliniams rusams suprasti, kokiais istoriniais naratyvais jie grindžia savo ir savo valdžios politines pažiūras, o šiandien tai, svarbiausia, kaip jie supranta (ar nesupranta) Maskvos valstybės karą prieš kaimyninę šalį. Kur yra jų mąstymo klaidos, o kur tiesiog elementari išsilavinimo stoka. Kokia yra tikra Ukrainos istorija, ir kuo ji skiriasi nuo aprašomos rusiškame vadovėlyje.
Mokytojas-pensininkas Vitalijus Dribnyca (taip transkribavau jį į lietuviškas raides ir suvalkiečių tarmę) originale Віталій Олександрович Дрібниця, kilęs iš to paties Bela Cerkva miesto, kurio garažų kooperatyvą neseniai aplamdė lazdynu vadinama rusiška raketa. Jo darbo instrumentas labai paprastas -nešiojamas kompiuteris, kurio pagalba Vitalijus per internetinę platformą „Chatroulette“ jungiasi su visai nepažįstamais žmonėmis Rusijoje ir bando pakalbėti apie šį bei tą, bet svarbiausia – apie Ukrainą. Tiksliau pasakysiu, perduoti jiems bent vieną-kitą tiesos žodį. Istoriko internetinis pseudonimas ir yra Vox Veritatis – tiesos žodis. Juokaudamas pasakysiu, kad Rusijoje šį vardą iš lotynų kalbos išsiverčia beveik tiek pat mažai žmonių, kiek jų žino elementarias istorijos tiesas. „Tiesos balsas”, gali pasigirti beveik puse milijono prenumeratorių, o individualių pokalbių skaičius artėja prie dviejų tūkstančių.
Vitalijus kalba su rusais beveik kasdien, pokalbiai paprastai trunka tik kelias minutes, tiek, kiek jiems pakanka kantrybės bei žinių. Po to pašnekovai dažniausiai pabėga. Neslėpsiu, smagu klausytis, kaip jie painioja vardus ir datas, negali pasakyti, kokiame amžiuje atsirado Maskva ir Kijevas, kiek laiko Krymą valdė rusai ir Osmanai. Man tai dažniau juokinga nei graudu, nors turėtų būti atvirkščiai. Iš pastarųjų dienų „nutikimų“ prisimenu vieną moterį, kuri tvirtino, kad SSSR tai buvo didi Rusija ir visokios ten respublikos. Ji niekaip negalėjo patikėti, kad Rusija taip pat yra respublika. Netikėjo, kol Vitalijus jai nepacitavo šiandieninės Rusijos konstitucijos… Na kaip gi čia – tokia didi šalis, ir tik respublika, kaip koks ten „stanas“? Keista. Nors jai reikėjo patirti, kad JAV – taip pat respublika. Kinija, bent formaliai, irgi tokia.
Visa tai, galima priskirti internetinių pasilinksminimų žanrui, bet Vitalijus, kalbėdamas tiesos žodžiais, mano supratimu atlieka dvi svarbias misijas. Ir dėl verta pamatyti ir paklausyti.
Pirmoji misija – parodyti pasauliui ir patiems rusams, koks yra jų tautos-netautos supratimas apie istoriją, socialines sanklodas, nacionalinę kultūrą ir tarptautinę teisę. Žinoma, ne šie žmonės priima politinius sprendimus, bet su savo žiniomis jie pritaria tiems nusikaltėliams, kurie iš tikro sprendžia, pradėti ar nepradėti karus.
Antroji misija – suprasti, kas ir kodėl padarė istorinius maskvėnus tokiais, kas ir kodėl, kaip sakė amerikiečių šmaikštuolis Kurtas Vonnegutas, jie prisisiurbė kažkokių blogų chemikalų, kaip kažkada naciais tapę vokiečiai.
Pirmoji misija patvirtina labai gerai žinomą tiesą. Istorija nėra kokia nors fizika, kurios dėsniai galioja visiems vienodai. Nežinodamas fizikos pagrindų nesuprasi kaip funkcionuoja mechanikos ar optikos prietaisai. Fizikos dėsnių negalima ignoruoti. Istorija yra veikiau jausminis tikrovės interpretavimo būdas. Net ir ignoruojant faktus, galima susidaryti savą istorijos vaizdinį. Vitalijus Dribnyca teigia, kad nėra nieko stebėtino, jog žmonės nežino savo istorijos.
Žinojimas padeda, padeda kovoti už tiesą, padeda ir susitarti. Tačiau dabartiniame kare yra atvirkščiai – Maskvos ginklas yra istorijos nežinojimas. Daugelis Vitalijaus pašnekovų prisimena kai ką iš sovietinės mokyklos, kažkokius „nuotykius“ paskaito internete, o galiausiais viską pagardina televizijos propaganda. Toks yra tas „rusų pasaulis“, sukurtas iš įvairių tautų ir genčių draiskalų, mitų, pasakų, politbiurų sprendimų. Patys rusai, beje, nesijaučia laimingi šiame pasaulyje, bet tiesiog neįsivaizduoja kaip galėtų gyventi kokioje nors nedidėle taikioje gerovės valstybėje, lyg kokie Vakarų ar Vidurio Europos žmonės. Rusija turi būti didelė, žiauri, visada nelaiminga, visada kariaujanti. Kitaip ji nebus Rusija. Beveik banalu.
Kur kas įdomiau patirti, kas yra Ukraina Vitalijaus pašnekovų akimis. Ir čia man pasipiršo savotiška lietuviška analogija, už kurią iš anksto visų atsiprašau, nes daug kam ji pasirodys gal ir šventvagiška. Taigi, kaip sakė literatūros klasikas, yra mužikai Žemaičių ir Lietuvos. Esu savo kilme tas… iš Lietuvos, tad ir žemaičius matau „klasikinio“ lietuvio akimis. Taigi, man labai miela žinoti, kad tie žemaičiai kiek kitokie, ne tokie kaip aš, jie turi savo tarmę, savo valgius, papročius, jie pasigamina savo „žemaitiškus“ pasus… Ir tegu sau, labai miela. Bet jei koks žemaitis pasakys, kad Plungė – ne Lietuva, tai jau negerai. Tai va kaip išeina, eilinio ruso sąmonėje ukrainiečiai yra tol ukrainiečiai, kol jie nepradeda sakyti, kad Ukraina ne Rusija, o jie patys – tvarkinga ir atsakinga tauta – visai ne imperiška, ne mongoliška, o europietiška. Ukraina su visu Kijevu rusams turi būti Rusija, o Lvivas kaip koks Mėmelis lietuviams – irgi Rusija. Mano ne kartą cituotas Zbigniewas Brzezinskis sakė, kad be Ukrainos Rusija nėra imperija, tai jei reikia rinktis, arba tapti normalia valstybe, arba grobti Ukrainą. Pasirinko.
Taigi, nepykit, žemaičiai, jūs esate labai mieli, ir be jūsų nebūtų mūsų visų, nekariausim. Mano Kaunas – ne Vilniaus vaivadija, bet Trakų – kaip ir Žemaitija. Bet Vitalijus pasakytų, kad Ukrainos istorija visai kitokia ir ta tauta šiandien kaip niekada nori būti Europos tauta, o ne mongolų-maskvėnų pakraštys. Beje, negirdėjau didelių prieštaravimų teiginiams, kad Maskvos valstybė buvo mongolų ekspansijos produktas. Šį bei tą istoriko pašnekovai yra girdėję…
Iš Vitalijaus pokalbių supratau dar vieną dalyką. Tie jo pašnekovai visai nesigėdija būti kvailiais ir nepraustaburniais, net didžiuojasi tuo, kad pasaulis kenčia dėl jų kvailumo. Kvailius valdyti lengva. Bet kvailių valstybė neturi protingo ateities. Tik savo nukvailėjusią praeitį.
