Arkivyskupo Paulo Richardo Gallagherio homilija Kauno arkikatedroje bazilikoje švenčiant 100-mečio jubiliejų (2026 06 27)
Mieli broliai vyskupai ir kunigai, brangūs vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji, gerbiamieji valdžios atstovai!
Susirinkome šioje šventoje vietoje aukoti šventąsias Mišias, minėdami apaštališkosios konstitucijos Lituanorum gente šimtmetį. Šiandien Lietuvos Bažnyčioje šventinė nuotaika, o šiuo džiaugsmu dalijasi ir visuomenė. Man tenka ypatinga malonė būti čia ir perduoti jums Jo Šventenybės popiežiaus Leono XIV palaiminimą bei nuoširdžius sveikinimus. Jis, atsižvelgdamas į Lietuvos vyskupų prašymą, panorėjo paskirti mane savo ypatinguoju pasiuntiniu šiai išskirtinei progai. Šiandien mes visi vienijamės su Kristaus Vikaru, dėkodami Viešpačiui už Bažnyčios Lietuvoje dovaną!
Kaip gerai žinote, būtent šioje katedroje prieš 100 metų, gegužės 13 d., palaimintasis vyskupas Jurgis Matulaitis perskaitė apaštališkąją konstituciją Lituanorum gente, kuria popiežius Pijus XI įkūrė pirmąją suvienytą Lietuvos bažnytinę provinciją.
13-ojo eilinio sekmadienio Dievo žodžio skaitiniai nušviečia bažnytinį įvykį, kurį minime dalyvaudami tikėjimo kelionėje kartu su Viešpačiu. Pirmasis skaitinys pasakoja apie Šunemo moterį, kuri dosniai priėmė pranašą Elišą, pripažindama jį „šventu Dievo vyru“ (2 Kar 4, 8–11), o Evangelijoje taip pat sutelkiamas dėmesys į tai, kaip dera priimti Dievo žodžio skelbėjus: „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį“ (Mt 10, 40–41).
Prieš šimtą metų ši tikinčiųjų bendruomenė, vadovaujama savo ganytojų – pirmiausia palaimintojo Jurgio – priėmė Dievo žodžio dovaną, kurią saugo Bažnyčia, vadovaujama popiežiaus, Petro įpėdinio, – būtent šio žodžio galia jam buvo patikėta užduotis „ganyti“ Dievo kaimenę (plg. Jn 21, 15–19). Ši katalikų kaimenė, priimdama popiežiaus sprendimą, išdėstytą bulėje Lituanorum gente, ir palaimintojo Jurgio pranašišką veiklą, priėmė patį Kristų. Jis tada, kaip ir dabar, ateina į savo Bažnyčią, kad mums dovanotų savo Šventąją Dvasią, atitinkamai pagal mūsų tikėjimą: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 68–69).
Iš tiesų pirmiausia ir svarbiausia esame pašaukti tikėti, jog Viešpats Jėzus turi amžinojo gyvenimo žodį: Mokytojo žodis yra dieviškas! Kokia puiki tai pamoka mums visiems, pradedant mumis, kunigais, kurie esame šio Žodžio tarnai.
Iš mūsų reikalaujamas tikėjimas yra ne abstraktus, bet konkretus; jis turi būti įkūnytas kasdieniame gyvenime ir todėl reikalauja visiško atsidavimo: „Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“, – šiandien mums kartoja Jėzus. Krikščioniškasis tikėjimas, atsietas nuo Dievo žodžio, būtų prieštaravimas; jis susiaurėtų tapdamas paprasta ideologija, doktrina, negebančia perkeisti gyvenimo.
Antrajame skaitinyje šventasis Paulius mums primena, kad dėl krikšto, kuriuo buvome panardinti į Kristaus malonę, „ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“. Mielos seserys ir mieli broliai, esame kviečiami didžiadvasiškai atsiverti šiam Žodžiui, kuris mums skelbiamas per Bažnyčią; nedera jo apriboti, bet, kaip liudija pirmasis skaitinys, turime jam suteikti pakankamai erdvės.
Norėčiau pritaikyti Kristui ir jo žodžiui tai, kas pirmajame skaitinyje pasakyta apie pranašą Elišą: „Jis yra šventas Dievo vyras. Kadangi jis nuolat praeina mūsų keliu, įrenkime jam ant stogo mažą kambarį su sienomis, padėkime ten jam lovą, stalą, krėslą ir lempą, kad galėtų apsistoti, kada tik pas mus užeis.“
Iš mūsų reikalaujamas tikėjimas yra ne abstraktus, bet konkretus; jis turi būti įkūnytas kasdieniame gyvenime ir todėl reikalauja visiško atsidavimo.
Argi šventieji nėra autentiškiausi Dievo žodžio aiškintojai? Šia prasme jie yra geriausi dvasiniai egzegetai, nes visą savo širdies ir gyvenimo erdvę atidavė Viešpačiui Jėzui. Tai liudija palaimintojo Jurgio gyvenimas ir darbai. Jis buvo ypatinga asmenybė – kitais metais bus minimos 100-osios jo gimimo Dangui metinės.
Šventieji moko mus, kad norėdami gyventi Dievo žodžiu, turime savo sielose padaryti vietos, „suarti“ širdis – kaip ūkininkai aria savo laukus, kad gautų derlių, – išvalydami jas nuo asmeninių interesų, rūpesčių ir nerimo, kurie užgožia Žodį (plg. Lk 8, 4–18). Šiuo atžvilgiu popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium primena mums – pirmiausia pamokslininkams – apie vidinio apsivalymo būtinybę ir apie tai, kaip Dievo tauta trokšta autentiškumo: „Ir mūsų epochoje žmonės mieliau klausosi liudytojų: „mūsų amžius tiesiog ištroškęs autentiškumo“ ir jam „reikia skelbėjų, kalbančių apie Dievą, kuris būtų jiems patiems pažįstamas ir toks artimas, tarsi jie regėtų Neregimąjį“ (EG, 150).
Kiek daug liudytojų per praėjusio amžiaus baisius sovietinius persekiojimus didvyriškai saugojo brangų Dievo žodžio lobį, per daugelį metų įrodydami, kad jų pamatai buvo pastatyti ant tikėjimo į Kristų uolos (plg. Mt 7, 24–27)! Totalitarinis režimas nesugebėjo sunaikinti Bažnyčios dėl pasirengusių kankinystės mirčiai nesuskaičiuojamų tikinčiųjų tikėjimo, kaip liudija mums šio sekmadienio Evangelija: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.“ Kiek kunigų, vienuolių, vyrų bei moterų, kartu su dešimtimis tūkstančių tikinčiųjų buvo ištremti į Sibiro gulagus! Kokie šlovingi jų liudijimai, surašyti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“!
Tai jaudinanti istorija, menanti ištikimybę Kristui persekiojimų akivaizdoje ir kreipianti mintis į garsųjį Kryžių kalną: režimo buldozeriai jį ne kartą griovė, nulygindami iki žemės, o žmonės kasnakt atstatydavo. Šventasis Jonas Paulius II, kuris dėl Fatimos Dievo Motinos stebuklo išgyveno 1981 m. gegužės 13 d. pasikėsinimą, tame kalne – kur už jo gyvybę taip pat slapta buvo pastatytas kryžius – įžvelgė lietuvių ištikimybės „šiuolaikinį Koliziejų“: „Dėkoju jums, lietuviai, už šitą Kryžių kalną, už tą didelį liudijimą, duotą Dievui ir žmonėms. Liudijimą, duotą per nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus slėpinį. Liudijimą, duotą savo istorijai ir visoms Europos bei pasaulio tautoms“ (Šiauliai, 1993 m. rugsėjo 7 d.).
Per dešimtmečius trukusius žiaurius persekiojimus Dievo žodis lietuvių tautai neliko vien teorija, bet tapo kūnu jūsų kankinių kūne! Ir šiandien mes esame čia, kad prisimintume juos visus, nes jie išties tapo „Dievui patinkančia auka“ (plg. Trečiąją Eucharistijos maldą).
Sanguis martyrum semen christianorum (kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla) – dar pirmaisiais krikščionybės amžiais tvirtino Tertulijonas pabrėždamas, kad Dievo tautos augimas yra tiesiogiai susijęs su didvyrišku tikėjimo liudijimu. Tai tikėjimas, gebantis mylėti tiek, kad visiškai dovanotų save, prarastų savo gyvybę, idant ją vėl atrastų Kristuje. Šiandien Kauno arkikatedroje švenčiama šimtmečių istorija yra ryškiausias šios istorinės ir dvasinės tiesos įrodymas.
Brangūs šios kilnios šalies ganytojai ir tikintieji, jūsų tikėjimo tėvai suprato, kad Viešpaties pirminis skelbimas – „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15) – tai kvietimas į radikalų gyvenimo pasirinkimą: tikėti Evangelija, semiantis jėgų per sakramentus, pirmiausia per Eucharistijos sakramentą, kuris yra visos Bažnyčios gyvenimo versmė ir viršūnė (Lumen gentium, 11). Mes sekame nužudytąjį Avinėlį, kur tik jis eina (plg. Apr 14, 4). Būtent duonos laužyme kankiniai rado drąsos sekti juo iki pat Kalvarijos įsitikinę, kad jo pergalė prieš mirtį taps jų tautos pergale.
Per dešimtmečius trukusius žiaurius persekiojimus Dievo žodis lietuvių tautai neliko vien teorija, bet tapo kūnu jūsų kankinių kūne!
Sine dominico non possumus (be sekmadienio[Eucharistijos] negalime gyventi). Šią garsią frazę 304 m. ištarė Abitenės kankiniai – 49 krikščionių grupė iš Šiaurės Afrikos, jie buvo nuteisti mirties bausme už imperatoriaus Diokleciano draudimo švęsti Eucharistiją nepaisymą.
Popiežius Benediktas XVI garsioje homilijoje, pasakytoje Eucharistijos kongrese Baryje minint Eucharistijai dedikuotus metus, kalbėdamas apie šiuos kankinius, ištarė žodžius, kurie mums šį vakarą yra lygiai taip pat aktualūs: „Todėl priesakas švęsti sekmadienį nėra paprasta iš išorės primesta pareiga, ant mūsų pečių uždėta našta. Priešingai, dalyvauti sekmadienio šventime ir maitintis eucharistine Duona, patirti bendrystę su broliais bei seserimis Kristuje krikščioniui yra poreikis, tai džiaugsmas; taip krikščionys gali pasisemti energijos, kurios jiems reikia, kad galėtų tęsti kelionę, kurią privalome įveikti kiekvieną savaitę“ (2005 m. gegužės 29 d.).
Per neseniai įvykusią įsimintiną popiežiaus Leono XIV apaštališkąją kelionę į Ispaniją savo akimis matėme, kaip galingai Švenčiausiasis Sakramentas traukia žmonių širdis. Madride Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės proga Šventojo Tėvo vadovaujamas iškilmingas Eucharistijos šventimas ir po jo vykusi procesija sutraukė daugiau nei 1,2 milijono tikinčiųjų! Argi tai nėra iškalbingas ženklas, kad tikrasis tikėjimo atsinaujinimas gali įvykti tik tada, kai centre yra Eucharistinis Kristus?
Nuoširdžiai viliuosi, kad visa Bažnyčia Lietuvoje vis labiau patirs šią Eucharistijos galią: iš tiesų, kaip labai mums reikia grįžti prie savo tikėjimo versmės! Atsivertimas vyksta ne abstrakčiai, bet konkrečiai, vadovaujantis dieviškojo Žodžio nurodymais. Būtent todėl Dievo žodžio klausymas, adoracija ir Eucharistijos šventimas veda mus į atsivertimą ir įgalina vis labiau tapti „išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, šventąja tauta“, „išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (plg. 1 Pt 2, 9).
Šioje Eucharistijoje, minint Lituanorum gente šimtmetį, mūsų padėka Viešpačiui už didžius darbus, atliktus šioje kankinių Bažnyčioje, gali tik sustiprinti mus kelionėje į Dangų.
Lietuvos žmonės nuo amžių pasirinko eiti šiuo keliu lydimi Švenčiausiosios Mergelės Marijos žvilgsnio: ji gerbiama jai paaukotos „Marijos žemės“ šventovėse: tai liudija Šiluvos Dievo Motinos ašaros ir Mater Misericordiae spindesys – Gailestingumo Motina iš Vilniaus Aušros Vartų ir toliau saugo bei globoja savo vaikus. Tegul mumyse ir visoje Bažnyčioje stiprėja sąmoningas siekis rasti prieglobstį po Mergelės Marijos apsiaustu prašant, kad ji mus vestų. Tai ypač stipriai jaučiame šiais didžiulių nelaimių laikais, kai mus skaudina niokojantis konfliktas kankinamoje Ukrainoje. Karštai šaukimės Dievo Motinos: jai patikime konfliktų kamuojamas tautas, maldaudami jos motiniško užtarimo, kad gautume beginklės ir nuginkluojančios taikos dovaną.
Amen.
