Švenčiant Kauno arkivyskupijos 100-metį susitikime birželio 26 d., penktadienį, 18 val. arkivyskupijos didžiojoje salėje (Papilio g. 5) tai pirmasis kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ biografinės knygos „Altoriaus šviesoje“ susitikimas su skaitytojais.
Šiai knygai įvadą parašė ir Petar Rajič, buvęs Apaštališkasis nuncijus Lietuvoje, nuo 2026 m. kovo – Popiežiaus namų prefektas: „Būdamas Vilniuje, pradėjau skaityti Kroniką ir daugelis joje aprašytų pranešimų mane giliai sujaudino – ypač dėl nuostabaus dvasininkų, vienuolių ir daugybės pasauliečių, net vaikų, tikėjimo ir drąsos. Jie stojo ginti savo žmogaus ir religinių teisių, siekdami tik teisingumo, o ne keršto – vedami tikrosios krikščioniškosios dvasios.
Kroniką turėtų perskaityti kiekvienas lietuvis, ar jis būtų tikintis, ar ne, ir kiekvienas katalikas, mylintis Bažnyčią. Tai liudijimas apie dvasinę jėgą ir širdies bei sielos atsparumą, giliai įsišaknijusį Kristaus kryžiaus išganymo pergalėje, teikiantis vertės neprarandančias pamokas mūsų laikams ir ateities kartoms“.
Knygos redaktorė – istorikė ir publicistė Regina Statkuvienė sako, kad knygos pavadinimas neatsitiktinis:
„Pagal pirminį S. Tamkevičiaus sumanymą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ turėjo vadintis kitaip, pagal vieną V. Mykolaičio Putino eilėraštį. Tačiau taip neįvyko. Knygoje aprašyta, kodėl. O parašiusi knygą supratau, kad jame itin ryškus vienas leitmotyvas – šv. Mišių aukojimas KGB kalėjime, lageryje, tremtyje. Ir tai buvo ir yra šviesa bei viltis. Visais laikais, bet kokiomis aplinkybėmis. Altoriaus šviesa. Kardinolas šiam pavadinimui pritarė.“
Knyga skirta plačiajai auditorijai, ypač jaunimui, todėl leidinyje aprašyti ne tik patys svarbiausi kardinolo biografijos faktai, bet ir pagrindinių skyrių pradžioje pateikiamas labai trumpas istorinis kontekstas – kas tuo metu vyko pasaulyje, kokiomis aktualijomis gyveno Vakarai ir Sovietų Sąjunga.
Kiekvienas skyrius pradedamas citata iš Šventojo Rašto, kuri geriausiai atliepia jame aprašytas gyvenimiškas S. Tamkevičiaus SJ patirtis, patikėtas gerajam Dievui.
Knygoje yra panaudotos jau anksčiau publikuotų leidinių ištraukos, taip pat dar nepublikuotų dienoraščių fragmentai bei iš lagerio rašyti laiškai, dokumentai, nuotraukos ir niekur nepublikuoti knygos redaktorės pokalbiai su kardinolu.
„Stengiausi išlaikyti autentišką kardinolo pasakojimo stilių, jam būdingą žodyną, todėl dauguma knygos skyrių parašyti dialogo forma, atkartojant pokalbį su kardinolu,“– pasakoja knygos redaktorė.
Knyga „Altoriaus šviesoje“ yra penktasis serijos „Pergalės ženklas“ leidinys. Pirmoji šios serijos knyga – šviesios atminties sesers F. N. Sadūnaitės „Skubėkime daryti gera“, išleista 2023 m.; antroji – P. Plumpos „Kelionė į gyvenimą“, išleista 2024 m.; trečioji – G. E.Šuliauskaitės „Kai nugali baimę“, išleista 2025 m. ir sesers Editos Reginos Teresiutės knyga „Laimė yra mylėti“ 2025 m.
„Pergalės ženklas“ knygų serija, skirta 1940–1990 m. Lietuvos istorijai ir Nepriklausomybės kovoms atminti, pristato neginkluoto pasipriešinimo herojus, kurie visomis išgalėmis kovojo prieš totalitarinio blogio apraiškas ir siekė atkurti Lietuvos laisvę. Dalis kiekvienos knygos tiražo, fondo „Donum“ iniciatyva, yra dovanojama visoms Lietuvos viešosios ir mokyklų bibliotekoms.
Kviečiame skaityti knygos „Altorius šviesoje“ ištrauką:
1938-ieji
1938 metų rudeninis dangus Lietuvoje buvo niūrus ir pilkas, o kasdienybė daugumai gyventojų slinko lėtu, įprastu žemdirbiško gyvenimo ritmu. Nors daugeliui kirbėjo nuojauta, kad neišvengiamos didžiulės permainos, tik niekas negalėjo numatyti, kokios.
Europa stengėsi kuo greičiau pamiršti Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus, kai žuvo milijonai karių ir civilių. Tas karas amžininkų buvo vadinamas Didžiuoju, kartais – Visų karų pabaigos karu, tikintis, kad nieko panašaus žmonijos istorijoje daugiau nepasikartos.
Žmonės vylėsi, kad mokslo atradimai daugiau nebus naudojami masinėms dujų atakoms, tankams ar liepsnosvaidžiams, kuriais žudomi žmonės ir darkomi jų kūnai, gaminti. Technologijų pažanga juk gali būti sumaniai pasitelkiama kurti geresnį gyvenimą.
Daugelis šeimų Vakarų Europoje jau turėjo radijo imtuvus, o kasdienę buitį vis dažniau lengvino elektrinės skalbimo mašinos, šaldytuvai. Laikraščiai ir žurnalai rašė apie madas, mokslo pasiekimus ir mirgėjo naujų produktų reklamomis. Viltis, kad pagaliau ne tik karas, bet ir geras gyvenimas pasieks ir mažiau industrializuotus senojo žemyno užkampius, buvo beveik tapusi realybe.
Todėl, kai nacistinė Vokietija okupavo Austriją ir Sudetų kraštą, priešintis nei čekai, nei austrai nesiryžo, o pasaulio galingieji, susirinkę Miunchene, patvirtino, kad nuolaidžiavimo blogiui politika tampa gerovės kūrimo iliuzija.
„Taika mūsų laikams“, – 1938 m. rugsėjo 30 d., lipdamas iš lėktuvo Londone, išdidžiai pareiškė Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Neville’is Chamberlainas, sugrįžęs iš Miuncheno suokalbio.
Bet jau kiek daugiau nei po mėnesio Vokietijoje Europos civilizacija ir žmogiškumas duš Krištolo nakties šukėmis – prasėdės pogromai prieš žydus. Kitoje Europos pusėje, Rytuose, Sovietų Sąjungoje, Didysis teroras jau daugiau nei du dešimtmečius naikino milijonus žmonių ir gyvenimų ir, rodos, nesirengė sustoti.
Tais metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Konstituciją, kurioje neliko sąvokos demokratinė Respublika ir buvo išplėsti prezidento įgaliojimai. Viskas dėl didesnio saugumo ir tvarkos. Neramūs laikai artinasi.
„Šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožė.“
Jn. 1,5
Tų neramių 1938-ųjų rudenį, lapkričio 7 dieną, Alytaus apskrityje, Seirijų valsčiuje, Gudonių kaime, pasaulį išvydo Anelės ir Motiejaus Tamkevičių jauniausias sūnus Sigitas.
„Tėveliai gyveno ganėtinai vargingai: kukli kaimo pirkia su moline asla, tame pačiame kambaryje tilpo virtuvė, valgomasis, miegamasis ir vaikų darbo kambarys. Per šalčius vietos atsirasdavo dar kelioms avelėms su ėriukais. Vaikams gyvulėliai netrukdė, greičiau buvo pramoga. Po moline krosnimi viešpatavo vištos, kasdien padovanodavusios vaikams po kiaušinį.
Augome keturi broliai: Jonas, Vladas, Albinas ir aš – pagrandukas. Šis labai kuklus tėvų gyvenimas buvo Dievo dovana, nes nebuvo galimybės išlepti. Anuomet kaime niekas neturėjo net radijo imtuvo, todėl vaikų gyvenimą paįvairindavo mokykla, bažnyčia ir knygos. Pirmą kartą radijo imtuvą pamačiau pas savo kleboną, ir ši kalbanti dėžė anuomet atrodė tarsi stebuklas“, – vėliau prisiminimų knygoje apie pirmuosius savo gyvenimo metus rašys kardinolas Sigitas Tamkevičius.“
Būsimojo kardinolo tėvai buvo paprasti, kuklūs kaimo žmonės – kaip ir dauguma to meto lietuvių, baigę keturis pradžios mokyklos skyrius.
Kokie patys ankstyviausi ir ryškiausi Jūsų vaikystės prisiminimai?
Vienas vaizdas vis dar stovi prieš akis: aš, visai mažas vaikas, guliu lovelėje, o mama grįžta iš rytinių šv. Mišių, pasilenkia ir sako: „Mano širdyje gyvena Jėzus.“ Tuomet dar nesupratau, kad ji buvo ką tik priėmusi Komuniją, bet tas pasakymas – „gyvena Jėzus“ – manyje liko visam gyvenimui.
Didžiausia Dievo dovana vaikystėje man ir buvo mama – labai švelni, gera, mylinti. Ji buvo tretininkė, labai pamaldi, gyvo ryšio su Dievu žmogus.
Jau po daugelio metų, kai mama buvo iškeliavusi Anapilin, o aš rengiausi stoti į Kunigų seminariją, parapijos klebonas kunigas Jonas Reitelaitis man papasakojo, jog kai gimiau, buvau labai silpnas kūdikėlis, todėl tėvai skubinosi pakrikštyti. Buvo tradicija, kad mama nueina prie Marijos altoriaus ir paveda naujagimį jos globai. Ji tuomet ir mane paaukojo Marijai, prašydama: „Jeigu šitas silpnas vaikelis liks gyvas, labai norėčiau, kad būtų geras kunigas.“
Tačiau man ji apie tai niekada neužsiminė.
Kai mokiausi septintoje klasėje, mirė mama. Ji sirgo vėžiu ir anuometė medicina niekuo negalėjo pagelbėti. Tai buvo pati didžiausia netektis mano gyvenime. Mažam vaikui tai buvo milžiniška tragedija, nes augau jausdamas didelę ir gražią jos meilę.
Po mamos mirties tėvelis pamotės mums neparvedė, nesusidėjo su niekuo. Mumis ir visais ūkio darbais rūpinosi vienas pats. Tiesa, kelerius metus jis samdė vieną dorą moteriškę, kuri pagelbėdavo sunkioje kaimo buityje – skalbdavo, pagamindavo maistą.
<…>
Knygos Dievo plane nulėmė viską
„Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų.“ Jn. 15,16
Užsiminėte, kad Jūsų tėvai buvo paprasti kaimo žmonės. Kas suformavo Jūsų pasaulėžiūrą ir būsimąjį pašaukimą?
Mano šviesiausi vaikystės prisiminimai susiję su tarnyste prie altoriaus. Kai buvau šešerių, mama paklausė, gal norėčiau patarnauti šv. Mišioms. Kaip gi nepaklausysi mamos! Viena parapijos pročkelė Ievutė pasiuvo kamželę ir paleriną. Taip ir prasidėjo mano draugystė su altoriumi.
Netrukus pradėjau ruoštis pirmajai išpažinčiai, o po metų – ir Pirmajai Komunijai. Pirmajai Komunijai ruošis padėjo seminaristas iš Miroslavo. Pamenu, kartą jis pasakė, kad galėčiau būti rimtas šv. Mišių patarnautojas, jei išmokčiau ministrantūrą. Labai susidomėjau, o jis man ant kelių lapų surašė lotyniškus patarnautojo atsakymus kunigui, kuriuos per pora savaičių išmokau ir jaučiausi tapęs tikru šv. Mišių patarnautoju.
Kol mokiausi pradinėje mokykloje, patarnaudavau šv. Mišioms kasdien, o vidurinėje – tik sekmadieniais. Taigi, visa mano vaikystė bėgo labai arti altoriaus.
Bene didžiausią įtaką man vaikystėje darė Krikštonių bažnyčios klebonas Jonas Reitelaitis, kurio aukojamoms šv. Mišioms ir patarnaudavau. Jis buvo labai šviesus žmogus, istorikas, vėliau baigęs Seinų kunigų seminariją, kur studijavo kartu su Mykolu Krupavičiumi“.
.
