Ankstyvais rytais ir vėlai vakare vienuoliai vis dar keliasi giedoti Valandų liturgijos. Jų balsai būna duslūs ir prikimę nuo miego. Kiekvienu įkvėpimu jie palaiko gyvą šimtmečius gyvuojančią tradiciją, puoselėjamą vienuolynuose visame pasaulyje.
Tačiau mažame interneto kampelyje ir tokiose muzikos platformose kaip „Spotify“ įsitvirtino kita giedojimo forma. Jos tekstai dažnai yra lotynų kalbą primenančių žodžių kratinys, o pati muzika – ne žmonių balsais atliekamas giedojimas, bet dirbtinio intelekto (DI) sugeneruota imitacija.
Kaip katalikai turėtų vertinti naują dirbtinio intelekto sukurtų giedojimų reiškinį, kurį himnų kūrėjas Alanas Hommerdingas (Alanas Homerdingas) pavadino „Chant GPT“?
Kas yra grigališkasis choralas?
Pasak katalikų teologų ir muzikų, choralas nėra dalykas, skirtas vartoti kaip maistas ar socialinių tinklų turinys. Tai maldos ir Dievo garbinimo būdas.
„Choralas nėra skirtas atlikti tam, kad juo būtų mėgaujamasi kaip meno kūriniu. Jo paskirtis – pamažu kreipti mūsų širdis į Viešpatį“, – EWTN News teigė Bostono koledžo sakralinės muzikos dėstytojas jėzuitas kun. Phillipas Alconas Ganiras (Filipas Alkonas Ganiras).
Jam pritarė kompozitorius ir liturgistas, pauliečių kongregacijos kunigas Ricky Manalo (Rikis Manalas).
„Grigališkasis choralas nėra vien estetinis reiškinys. Jis yra gyvosios Bažnyčios giedamos maldos tradicijos dalis, lygiai taip pat, kaip gospelo muzika yra gyva daugelio afroamerikiečių katalikų tradicija“, – sakė jis.
„Jo grožis susijęs ne tik su skambesiu, bet ir su liturginėmis, biblinėmis bei kultūrinėmis šaknimis.“
Pasak Italijos Norčios Šv. Benedikto vienuolyno vienuolio kun. Basilio Nixeno (Basilio Nikseno), grigališkasis choralas, pavadintas šv. Grigaliaus Didžiojo vardu, susiformavo susiliejus romėniškojo ir gališkojo giedojimo tradicijoms.
Vienuolyno broliai šiuos giedojimus kasdien atlieka drauge. Giedamos psalmės iki šiol sudaro Valandų liturgijos – kasdienės katalikų kunigų, vienuolių ir pasauliečių maldos praktikos – dalį.
„Daugelis mano, kad grigališkasis choralas yra viduramžių ar vadinamųjų tamsiųjų amžių Vakarų krikščionybės produktas“, – pažymėjo katalikiškos giedojimo grupės „Floriani Sacred Music“ įkūrėjas ir vadovas Giorgio Navarini (Džordžas Navarinis).
„Tačiau grigališkojo choralo ištakos siekia Jeruzalės Šventyklą. Psalmės, raudos ir himnai buvo svarbi žydų liturginio gyvenimo dalis tiek sinagogose, tiek Šventykloje.“
Pasak kun. B. Nixeno, viduramžiais atsiradusi iki tol neregėta natų užrašymo sistema padėjo grigališkajam choralui išplisti.
„Šventąsias choralo melodijas sukūrė Šventosios Dvasios įkvėpti vyrai ir moterys. Kaskart jas giedodami leidžiame Šventajai Dvasiai pripildyti mūsų širdis, kad maldoje galėtume labiau susivienyti su Dievu, – aiškino jis. – Per Valandų liturgiją Kristaus, besimeldžiančio savo Tėvui, balsas susilieja su mūsų malda. Taip galime dalyvauti Jo kunigiškame užtarime už pasaulio išganymą.“
Kaip melstis per grigališkąjį choralą?
Kadangi grigališkasis choralas yra daugiau nei vien estetinis reiškinys, klausimai apie jį iš esmės yra klausimai apie maldos ir giesmės ryšį.
„Krikščioniškasis garbinimas apima visą žmogų – kūną ir sielą, – aiškino kun. B. Nixenas. – Giedojimas yra esminė krikščioniškojo garbinimo dalis būtent todėl, kad leidžia melstis ne tik protu, bet ir kūnu, širdimi bei jausmais.“
„Krikščioniškasis garbinimas apima visą žmogų – kūną ir sielą, – aiškino kun. B. Nixenas. – Giedojimas yra esminė krikščioniškojo garbinimo dalis būtent todėl, kad leidžia melstis ne tik protu, bet ir kūnu, širdimi bei jausmais.“
„Garbinimas yra natūrali aukščiausios meilės išraiška – meilės, kuri labiausiai užpildo mūsų gyvenimą ir mus persmelkia. Todėl garbinimas priklauso vien Dievui, kurį turime mylėti visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis, tai yra kūnu, širdimi, protu ir siela, – sakė jis. –Tobuliausiai tai darome tuomet, kai giedame.“
Pasak G. Navarini, muzika yra „meno forma, kuri tiesiogiai atspindi vidinį sielos gyvenimą, kitaip nei kitos meno formos, todėl turi ypatingą galią susijungti su malda“.
„Choralas turi galią pakylėti sielą prie Dievo. Jis nepanašus į jokią kitą šio pasaulio muziką ir iš tiesų atveria duris bei leidžia bent akimirkai pažvelgti į amžinąjį gyvenimą“, – sakė jis.
Ar mašinos gali melstis?
Žmogiškasis giedojimas ir turi likti žmogiškas – su visais netobulumais, prikimusiais balsais ar netiksliai sugiedotomis natomis.
„Net ir nekalbant apie dirbtinį intelektą, vienas iš giedojimų įrašų pavojų yra tas, kad atlikėjai dažnai siekia perteikti nepriekaištingą, be klaidų ir pakylėtą skambesį. Tai savaime yra geras ir šventas dalykas“, – aiškino kun. P. A. Ganiras.
„Tačiau toks tobulumas dažnai neatspindi gyvenimo tų žmonių, kurie reguliariai meldžiasi giedodami.“
Vienuoliai, kurie vienuolynuose gieda kasdien, dažnai gieda „pavargusiais“ balsais, pastebėjo jis.
„Ankstyvo ryto ar vakaro giedama malda dažnai skamba kitaip – paprastai joje labiau juntamas nuovargis nei dienos metu giedamose maldose.“
Tačiau tai nėra blogai. Priešingai – tai yra gilesnės choralo prasmės dalis.
„Malda turi persmelkti visą gyvenimą ir būti jo dalimi, – tęsė kun. P. A. Ganiras. – Muzika, o ypač mūsų choralo tradicija, gali lydėti žmogų visą gyvenimą ir teikti jam dvasinės stiprybės.“
Kun. R. Manalo pridūrė, kad „dirbtinio intelekto sukurta sakraliai skambanti muzika gali būti naudinga kaip mokymosi, pasirengimo ar asmeninio apmąstymo priemonė, tačiau ji neturėtų pakeisti gyvo Bažnyčios balso, išsilavinusio bažnyčios giesmininko, žmogaus kompozitoriaus ar tikinčiųjų bendruomenės giedojimo“.
Kun. R. Manalo pridūrė, kad „dirbtinio intelekto sukurta sakraliai skambanti muzika neturėtų pakeisti gyvo Bažnyčios balso, išsilavinusio bažnyčios giesmininko, žmogaus kompozitoriaus ar tikinčiųjų bendruomenės giedojimo“.
„Dirbtinis intelektas gali generuoti į choralą panašius garsus ar šiuolaikines giesmes, tačiau jis negali pakeisti tikėjimo, kvėpavimo, kūniško dalyvavimo ir bendruomeninio įsitraukimo liturgijos metu“, – tęsė kun. R. Manalo.
„Sakralinė muzika reikalauja teologinio gilumo, pastoracinio jautrumo, Šventuoju Raštu pagrįsto turinio, liturginio sąmoningumo ir supratimo apie konkrečią bendruomenę, kuri tą muziką giedos ar jos klausysis“, – pabrėžė jis.
„Kiekviena tikra malda yra autentiškas ir asmeninis, pasitikėjimu grįstas kūrinio susitikimas su savo Kūrėju. Ji išreiškia mūsų priklausomybės nuo be galo gero Dievo pripažinimą“, – EWTN News sakė dominikonas kun. Ezra Sullivanas (Ezra Salivanas), Romos Popiežiškojo Šv. Tomo Akviniečio universiteto („Angelicum“) Dvasingumo instituto direktorius.
„Yra senas posakis: „Negali duoti to, ko pats neturi“, – tęsė kun. E. Sullivanas. – Kadangi algoritmas neturi nei Dievo pažinimo, nei meilės Dievui, nėra asmuo, galintis užmegzti santykį su Juo, jis negali kurti maldų ar muzikos, kurios autentiškai išreikštų sielos kilimą į mylinčio Tėvo glėbį. Net jei tokios imitacijos būtų malonios ausiai, jose trūktų sielos.“
„Viena iš priežasčių, kodėl mums patinka pažinti kompozitorių ar autorių biografijas, yra ta, kad skaitydami jų kūrinius ar klausydamiesi jų muzikos galime susitikti su jais per jų kūrybą, nepaisant mus skiriančių amžių, ir drauge artėti prie Dievo, – sakė kun. E. Sullivanas. – Dirbtinis intelektas gali mus suklaidinti priversdamas manyti, kad padeda kurti santykius tarp žmonių ir santykį su Dievu. Būtent dėl to jis gali būti pavojingas dvasinėje srityje.“
Naujausioje enciklikoje Magnifica Humanitas popiežius Leonas XIV rašė: „Jokia skaičiavimo sistema, kad ir kokia sudėtinga būtų, negali sukurti save dovanojančios širdies ar sąžinės, gebančios atskirti gėrį nuo blogio.“
„Grigališkasis choralas yra tai, ką siela gieda Dievui; tai, ką sužadėtinė gieda savo dieviškajam Sužadėtiniui, – aiškino kun. B. Nixenas. – Jei dirbtinio intelekto kūrinys gali mylėti ir sudaryti santuoką, tuomet jis gali giedoti choralą. Jei jis gali būti pakrikštytas, tuomet jis gali giedoti choralą. Tačiau jei jis negali mylėti, sudaryti santuokos, būti pakrikštytas ar susivienyti su Dievu, tuomet jis negali giedoti.“
