Per pastaruosius du dešimtmečius Australijoje, JAV ir Skandinavijoje atlikti aštuoni dideli identiškų dvynių tyrimai priėjo prie tos pačios išvados: homoseksualūs žmonės tokiais negimsta.
„Geriausiu atveju genetika yra tik nedidelis veiksnys“, – teigia biochemijos ir statistikos mokslų daktaras Neilas Whiteheadas. Jis 24 metus dirbo Naujosios Zelandijos vyriausybės moksliniu tyrėju, vėliau ketverius metus dirbo Jungtinėse Tautose ir Tarptautinėje atominės energijos agentūroje, vėliau konsultavo Japonijos universitetus radiacijos poveikio klausimais.
Identiški dvyniai turi tuos pačius genus, arba DNR. Jie vystosi vienodomis prenatalinėmis sąlygomis. Jei homoseksualumą lemtų genetika arba prenatalinės sąlygos, tuomet vienam dvyniui būnant homoseksualiam, toks pat turėtų būti ir jo dvynys.
„Kadangi jų DNR yra identiška, atitikimas turėtų būti 100 procentų“, – pažymi dr. Whiteheadas. Tačiau tyrimai rodo ką kita. „Jei vienas identiškų dvynių jaučia potraukį tai pačiai lyčiai, tikimybė, kad tą patį jaus ir kitas dvynys, siekia tik apie 11 proc. vyrams ir 14 proc. moterims.“
Kadangi identiški dvyniai visada turi vienodą genetinę medžiagą, homoseksualumas negali būti tiesiogiai nulemtas genų. „Niekas negimsta homoseksualus“, – teigia jis. „Pagrindiniai veiksniai, dėl kurių vienas identiškas dvynys tampa homoseksualus, o kitas ne, turi būti susiję su patirtimis po gimimo.“
Dr. Whiteheadas mano, kad potraukį tai pačiai lyčiai sukelia vadinamieji „nesidalijami veiksniai“ – tai, kas nutinka vienam dvyniui, bet ne kitam, arba skirtinga asmeninė reakcija į tą patį įvykį.
Pavyzdžiui, vienas dvynys gali susidurti su pornografija ar patirti seksualinį išnaudojimą, o kitas – ne. Vienas gali kitaip interpretuoti ir vertinti šeimos ar mokyklos aplinką nei jo brolis ar sesuo dvynys. „Būtent individualios ir savitos reakcijos į atsitiktinius įvykius bei bendrus aplinkos veiksnius yra svarbiausios“, – sako jis.
Pirmasis labai didelis ir patikimas identiškų dvynių tyrimas buvo atliktas Australijoje 1991 m., po jo sekė didelis tyrimas JAV apie 1997-uosius. Vėliau Australijoje ir JAV buvo atlikta daugiau dvynių tyrimų 2000 m., o po to – keli tyrimai Skandinavijoje.
Svarbus paauglių dvynių tyrimas parodė dar silpnesnį genetinį ryšį. 2002 m. Bearmanas ir Brueckneris JAV ištyrė dešimtis tūkstančių paauglių. Potraukio tai pačiai lyčiai sutapimas tarp identiškų dvynių sudarė tik 7,7 proc. vyrams ir 5,3 proc. moterims – mažiau nei 11 proc. ir 14 proc., nustatyti Australijos tyrime, kurį 2000 m. atliko Bailey ir kolegos.
Seksualinė tapatybė kinta
Analizuodamas identiškų dvynių tyrimus, dr. Whiteheadas atkreipė dėmesį į tai, kokia kintanti gali būti seksualinė tapatybė.
„Neutralūs akademiniai tyrimai rodo, kad pokyčių yra daug. Maždaug pusė homoseksualių ar biseksualių asmenų per gyvenimą juda heteroseksualumo link. Apie 3 proc. dabartinių heteroseksualių žmonių kadaise buvo tvirtai įsitikinę, kad yra homoseksualūs arba biseksualūs.“
„Seksualinė orientacija nėra iškalta akmenyje“, – pažymi jis.
Dar labiau stebina tai, kad dauguma šių pokyčių vyksta be konsultavimo ar terapijos.
„Šie pokyčiai nėra terapijos rezultatas – jie vyksta natūraliai gyvenime, kai kurie labai greitai“, – teigia dr. Whiteheadas. „Dauguma seksualinės orientacijos pokyčių vyksta išimtinio heteroseksualumo link.“
Pagrindiniai veiksniai, dėl kurių vienas identiškas dvynys tampa homoseksualus, o kitas ne, turi būti susiję su patirtimis po gimimo.
Žmonių, kurie pakeitė savo orientaciją išimtinio heteroseksualumo kryptimi, esą yra daugiau nei dabartinis biseksualių ir homoseksualių žmonių skaičius kartu sudėjus. Kitaip tariant, buvusių homoseksualių asmenų yra daugiau nei šiuo metu save tokiais laikančių.
Paauglių tarpe orientacijos kaita yra dar ryškesnė, kaip parodė Bearmano ir Bruecknerio tyrimas.
„Jie nustatė, kad tarp 16 ir 17 metų amžiaus paauglių tie, kurie jautė romantinį potraukį tai pačiai lyčiai, beveik visi po metų jau buvo pakeitę savo jausmus.“
„Tyrimo autoriai buvo homoseksualių asmenų teisių šalininkai ir pastebėjo, kad vienintelis stabilumas buvo tarp heteroseksualių asmenų, kurių orientacija išlikdavo tokia pati metai po metų. Paaugliai yra ypatinga grupė – jų potraukiai dažnai keičiasi iš metų į metus.“
Vis dėlto visuomenėje tebėra gajūs įvairūs klaidingi įsitikinimai. Vienas jų – kad homoseksualumas yra genetinis reiškinys, taip giliai įsišaknijęs žmogaus tapatybėje, kad jo pakeisti neįmanoma.
„Mokslininkai, dirbantys šioje srityje, nėra patenkinti tuo, kaip ši tema vaizduojama žiniasklaidoje“, – teigia dr. Whiteheadas. „Tačiau jie dažniausiai renkasi tęsti akademinius tyrimus ir nesivelti į aktyvistinę veiklą.“
Nėra nei tradicinės, nei netradicinės seksualinės orientacijos
Su šio tyrimo rezultatais savo sekėjus feisbuke supažindino politikas Stanislovas Buškevičius.
„Nėra nei tradicinės, nei netradicinės seksualinės orientacijos. Egzistuoja tik dvi orientacijos: normali, kuri yra įgimta ir nenormali, kuri yra įgyta. Sveikas protas žino, kad normali orientacija yra tik tarp vyro ir moters, nenormali – tarp tos pačios lyties asmenų ir kitokių jų variacijų.
Kaip matome mokslo yra įrodyta, kad geno, atsakingo už homoseksualumą, nėra. Homoseksualumo pagrindinys veiksnys – aplinkos įtaka. LGBT paradai ir yra skirti propaguoti šį nukrypimą nuo normos, kad žmogui susidarytų klaidingas įspūdis: jeigu tai remia valdžia, politikai – tuomet gal tai visai nepavojinga. Stipriai pavojinga, nes griauna pasitikėjimą valstybe, demoralizuoja visuomenę ir skatina neapykantą.
LGBT paradai nėra apie žmogaus teises, bet leftistinės kraštutinės šizofreninės politikos, kaip sunaikinti valstybes ir tautas iš vidaus, propaganda. Homoseksualios praktikos yra pavojingas seksualinis narkotikas, griaunantis žmogaus psichologinę sveikatą.
Visada yra pasirinkimas: būti tuo, kuo gimei, arba pasiduoti laikinai atsiradusiai klaidingai emocijai.
Tyrėjų atradimai reiškia, kad teiginiai apie įgimtus homoseksualius polinkius yra klaidingi. Nepaisant teiginių apie pasirinkimo negalėjimą ir įgimtą potraukį tos pačios lyties asmenims, mokslininkai teigia, kad homoseksualu tampama, o ne gimstama.
Nėra jokio ryšio tarp genetinių vyrų anomalijų, mutacijų ir paveldimumo. Neįmanoma gimti gėjumi, kalta žalinga aplinkos įtaka. Mokslininkų išvados reiškia, kad nenormali seksualinė orientacija atspindi tik vidinį žmogaus palaidumą, o genetiniai sutrikimai tam neturi įtakos,“ – savo redakcijai atsiųstame komentare rašo politikas.
