Pagrindinis popiežiaus vizito Barselonoje momentas buvo Mišios garsiojoje Šventosios Šeimos – Sagrada Familia – bazilikoje ir neseniai baigto statyti jos aukščiausio bokšto pašventinimas.
Antonio Gaudi suprojektuotos bazilikos statyba prasidėjo 1882 m. Šiuos vis dar tebestatomus maldos namus ir architektūros šedevrą lanko milijonai žmonių. Sagrada Familia su savo aštuoniolika bokštų yra vienas žinomiausių Barselonos simbolių. Aukščiausias – 172,5 metro bokštas – dedikuotas Jėzui Kristui.
Šiemet sukanka 100 metų nuo bazilikos architekto Antonio Gaudi (1852–1926) mirties. 1998 m. buvo pradėtas jo beatifikacijos procesas, pernai jis buvo paskelbtas Garbinguoju Dievo tarnu.
Trečiadienio vakarą į baziliką atvykusį popiežių Leoną XIV pasitiko Ispanijos karalius Pilypas VI. Prieš Mišias popiežius aplankė bazilikos kriptą, kurioje palaidotas Antonio Gaudi. Po Mišių išėjęs į aikštę priešais baziliką Leonas XIV vadovavo Jėzui Kristui dedikuoto aukščiausio bazilikos bokšto pašventinimo apeigoms ir galiausiai visiems susirinkusiems suteikė palaiminimą.
„Šiandien Šventosios Šeimos bazilika mus priima atverdama savo duris tarsi plačiai išskėstas rankas, kviečia kiekvieną prieiti prie altoriaus ir klausytis Dievo žodžio. Būtent tai mus daro Viešpaties mylima šeima, per Eucharistiją maitinama Jo paties gyvenimu“, – pradėjo popiežius šioje monumentalioje Barselonos bažnyčioje trečiadienio vakarą aukotų Mišių homiliją.
Pasak popiežiaus, Barselona ir visa Katalonija susirenka šioje šventovėje, kuri yra vienybės ir santarvės ženklas visai Ispanijai, ir kelia akis aukštyn, žvelgia į Dievo Tėvo veidą, spindintį žmogumi tapusiame Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Dėkodami Viešpačiui už Jo meilę mums, šloviname Jį už tai, ką Jis veikia mūsų gyvenime.
Leonas XIV sakė, kad ypač reikia dėkoti Dievui už šią nepaprastą baziliką, kurią, dar nebaigtą, jau 2010 m. konsekravo popiežius Benediktas XVI. Šventosios Šeimos bazilika yra kur kas daugiau negu paminklas – ji ir šiandien dar iki galo nebaigta, ir šiandien ji tebėra statybų aikštelė, primenanti, kad krikščioniškasis gyvenimas visuomet yra kelionė, projektas, kurį pats Dievas veda į pilnatvę.
Tačiau, pabrėžė popiežius, mes gyvename ne neužbaigtame kūrinyje, o šventovėje, kuri dar statoma. Jos netobulumas nėra trūkumas, nes jis liudija troškimą; jis reiškia ne stoką, bet pažadą, kurį norime ištikimai įgyvendinti. Tuomet mūsų dėkingumas tampa įsipareigojimu. Mes bendradarbiaujame Dievo plane – statyboje, į kurią Jis pats mus kviečia.
Tokią savo valią Dievas mums apreiškia per Kristų. Tapęs žmogumi, Jis mums tapo Emanueliu – malonės ir atleidimo, išganymo ir naujo gyvenimo šaltiniu. „Štai kodėl, – sakė popiežius, – jei netikime į Jėzų Kristų, liekame nuodėmėje ir darome žalą ne tik sau patiems, bet ir artimui. Mylimieji, negalime tikėti į Jėzų ir kariauti. Negalime tikėti į Jėzų ir žudyti dar negimusio nekaltojo. Negalime tikėti į Jėzų ir atstumti kenčiantįjį, verkiantįjį, bėgantįjį nuo skurdo.“
Popiežius sakė, kad šį vakarą pašventinami Šventosios Šeimos bazilikos bokštas ir kryžius jo viršūnėje turi mums priminti, kad su Kristumi paskutinieji gali tapti pirmaisiais, nusidėjėliai – šventaisiais, o mirusiųjų laukia prisikėlimas. Kryžius yra meilės ženklas.
„Brangūs broliai ir seserys, – kalbėjo popiežius baigdamas homiliją, – tegul šios šventovės grožis skatina mus vis labiau mokytis iš mūsų Mokytojo ir Viešpaties gyventi pagal Jo Evangeliją. Keldami akis į Jį – Nukryžiuotąjį ir Prisikėlusįjį – įsipareigokime pakelti tuos, kurie guli dulkėse. Taip parodysime, kad Šventosios Šeimos bazilika yra aukščiausia pasaulio bažnyčia ne tam, kad pirmautų pasaulio reitinguose, bet kad vestų Ispanijoje keliaujančią Dievo tautą, kad Kryžius būtų tas žibintas, kuris šviečia laukiant Sužadėtinio sugrįžimo.“
