Pastaraisiais mėnesiais Baltarusijos valdžia privertė išvykti iš šalies nemažai užsienio katalikų dvasininkų, atsisakydama pratęsti jų leidimus gyventi.
Kovo pradžioje dviem kunigams iš Pinsko vyskupijos pietų Baltarusijoje buvo neleista tęsti tarnystės. Gegužę leidimų neteko trys kunigai iš šiaurinėje šalies dalyje esančios Vitebsko vyskupijos, o vėliau tą patį mėnesį – penki kunigai ir vienas vienuolis iš Minsko-Mogiliavo arkivyskupijos. Visi jie buvo Lenkijos piliečiai, Baltarusijos parapijose tarnavę daugelį metų, kai kurie – net kelis dešimtmečius.
Kai kurie leidimų gyventi netekę kunigai Minsko-Mogiliavo arkivyskupijoje, kurios centras yra sostinėje Minske, ėjo parapijų klebonų ir dekanatų vadovų pareigas.
Šie veiksmai atitinka ilgalaikę tendenciją, kai Baltarusijos valdžia nuosekliai didina spaudimą Katalikų Bažnyčiai šalyje – bendruomenei, kuri istoriškai palaiko glaudžius ryšius su Lenkija.
Administracinis spaudimas užsienio kunigams
Baltarusijoje galioja viena griežčiausių užsienio dvasininkų veiklos reguliavimo sistemų regione. Kunigai gali tarnauti tik gavę aiškų Religijų ir tautybių reikalų įgaliotinio tarnybos leidimą. Šiai valstybinei institucijai Minske vadovauja Aleksandras Rumakas.
Žmogaus teisių organizacijos ne kartą kritikavo A. Rumaką dėl leidimų gyventi atsisakymo jų nepaaiškinant bei dėl nenoro bendrauti su paveiktais užsienio dvasininkais.
Leidimas gyventi ir tarnauti išduodamas konkrečiai parapijai, į kurią kunigas yra paskirtas. Paprastai jis galioja tik tris–šešis mėnesius, nors kai kuriais atvejais išduodamas vieniems metams. Taisyklės draudžia pavienėms parapijoms pačioms teikti prašymus dėl leidimų – jie turi būti pateikiami per oficialiai registruotas nacionalines religines organizacijas, todėl procesas yra lėtas ir biurokratiškas.
Užsienio dvasininkai privalo mokėti baltarusių arba rusų kalbą. Jie taip pat negali vykdyti religinės veiklos už teritorijos, kurioje registruota juos pakvietusi parapija, ribų. Jei kunigas nori aukoti Mišias kitoje parapijoje, jam būtinas papildomas valdžios leidimas.
Valstybės saugumo tarnybos taip pat atidžiai stebi užsienio kunigų pamokslus, interneto svetaines ir veiklą socialiniuose tinkluose. Minsko valdžia gali atsisakyti išduoti, panaikinti ar nepratęsti leidimų gyventi nenurodydama jokios oficialios priežasties. Vienas žinomiausių pavyzdžių – lenkų kunigas Juozefas Geza, kuris 2022 m. po 25 tarnystės metų buvo priverstas palikti Baltarusiją, valdžiai atsisakius pratęsti jo leidimą ir viešai nepaaiškinus tokio sprendimo.
Didėjantis kunigų trūkumas
Minsko-Mogiliavo arkivyskupas metropolitas Juozapas Stanievskis gegužės 28 d. interviu „Vatican News“ pripažino, kad šie ribojimai daro reikšmingą poveikį Bažnyčios gyvenimui. Jis perspėjo, kad Baltarusijoje tarnaujančių kunigų skaičius nuolat mažėja, ypač rytiniuose šalies regionuose.
Pasak arkivyskupo, kai kuriems kunigams dabar tenka nuvažiuoti šimtus kilometrų, kad galėtų aptarnauti kelias parapijas.
užsienio kunigai, ypač dešimtmečius Baltarusijoje tarnavę lenkai, vis dažniau nebegali likti šalyje dėl leidimų gyventi apribojimų, o tai dar labiau didina kunigų trūkumo problemą.
Jis taip pat pažymėjo, kad užsienio kunigai, ypač dešimtmečius Baltarusijoje tarnavę lenkai, vis dažniau nebegali likti šalyje dėl leidimų gyventi apribojimų, o tai dar labiau didina kunigų trūkumo problemą.
J. Stanievskis pabrėžė, kad Bažnyčia yra atvira kunigams iš viso pasaulio, nes Katalikų Bažnyčia neturi sienų, o kalbos, tautybės ar odos spalvos skirtumai nėra kliūtis krikščioniškajai tarnystei. Tačiau jis pridūrė, kad tvariausias sprendimas mažėjančiam kunigų skaičiui Baltarusijoje yra naujų vietinių kunigų pašaukimų skatinimas, nes dėl ribojimų užsienio dvasininkams vis daugiau parapijų susiduria su kunigų stygiumi.
Politinės represijų priežastys
Baltarusijos valstybės ir Katalikų Bažnyčios santykiai smarkiai pablogėjo po ginčijamo prezidento Aliaksandro Lukašenkos perrinkimo 2020 m., kuris sukėlė didžiausią antivyriausybinių protestų bangą šalies istorijoje.
Po to sekusių represijų metu katalikų parapijos ir bažnyčios suteikė prieglobstį protestuotojams ir žmogaus teisių gynėjams, besislapstantiems nuo saugumo pajėgų, o aukšto rango dvasininkai viešai pasmerkė smurtą. Nuo to laiko dešimtys kunigų susidūrė su grasinimais, deportacijomis, administracinėmis nuobaudomis ar įkalinimu pagal kaltinimus šnipinėjimu ir valstybės išdavimu, kuriuos Bažnyčia ir žmogaus teisių organizacijos laiko išgalvotais.
Įtampa dar labiau išaugo po 2022 m. Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą.
Įtampa dar labiau išaugo po 2022 m. Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą, kurią Baltarusija padėjo vykdyti leisdama Rusijos pajėgoms naudotis savo teritorija. Sekdama Vatikano pozicija, Baltarusijos katalikų hierarchija ne kartą ragino siekti taikos ir skatino Minską neįsitraukti dar giliau į karą, taip atsidurdama priešingoje pusėje nei su Kremliumi glaudžiai susijusi valdžia.
Tarp žinomiausių A. Lukašenkos kritikų yra ir Baltarusijos katalikų bendruomenės narių. Vienas jų – Nobelio taikos premijos laureatas Alesis Bialiackis, praktikuojantis katalikas ir vienas žymiausių šalies žmogaus teisių gynėjų. Gegužės 27 d. susitikime su popiežiumi Leonu XIV Vatikane jis išreiškė susirūpinimą dėl tebesitęsiančių žmogaus teisių pažeidimų Baltarusijoje.
Lenkiški ryšiai ir geopolitinė įtampa
2020 m. rugsėjį Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Sergejus Naryškinas apkaltino Jungtines Valstijas naudojantis Baltarusijos katalikų bendruomenėmis neramumams kurstyti ir visuomenės susiskaldymui didinti. Nors jokių įrodymų nepateikta, šie pareiškimai sustiprino Maskvos ir Minsko skleidžiamą naratyvą, kuriame Katalikų Bažnyčia vaizduojama kaip užsienio įtakos priemonė.
Šiuos įtarimus stiprina ir istoriškai glaudūs Baltarusijos Katalikų Bažnyčios ryšiai su Lenkija. Daug katalikų gyvena vakariniuose Gardino ir Bresto regionuose netoli Lenkijos sienos, o nemažai kunigų turi lenkiškų šaknų arba mokėsi Lenkijos seminarijose.
Tuo pat metu Varšuva išlieka viena griežčiausių tiek A. Lukašenkos režimo, tiek Kremliaus kritikių, nuolat smerkdama represijas Baltarusijoje ir keldama klausimus dėl šalyje gyvenančios lenkų mažumos padėties.
Šiame kontekste Baltarusijos valdžia vis dažniau Bažnyčios ryšius su Lenkija vertina ne kaip religinį ar kultūrinį bendradarbiavimą, bet kaip politinę problemą. Dėl to Katalikų Bažnyčia vis dažniau tampa valdžios taikiniu platesnėje kampanijoje prieš nepriklausomas institucijas ir pilietinę visuomenę.
