Apie naujosios Leono XIV enciklikos „Magnifica Humanitas“ vietą daugiau nei šimtmetį apimančiame Bažnyčios socialiniame mokyme pasakoja italų eseistas, šventojo popiežiaus Jono XXIII biografas ir giminaitis Marco Roncalli (Markas Ronkalis).
Nuo Leono XIII iki Pijaus XII, nuo Jono XXIII ir Pauliaus VI iki Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI, nuo Pranciškaus iki Leono XIV – aprėpdama beveik 150 metų istoriją, Bažnyčios socialinė doktrina ir toliau rodo, kaip krikščionybė, nušviesta Evangelijos, gali būti veikli jėga kuriant teisingesnę visuomenę.
XIX amžiuje plintant industrializacijai ir ryškėjant jos gerai žinomoms pasekmėms – darbo išnaudojimui, įskaitant vaikų darbą, migracijai iš kaimo į miestų pakraščius, šeimų ir bendruomenių irimui bei socialinių struktūrų nykimui, būtent popiežius Leonas XIII 1891 m. enciklikoje „Rerum Novarum“ suformulavo katalikiškąją doktriną, susijusią ir su visuomenės sandara.
Siekdamas pažadinti savo amžininkų sąžinę ir padėti įveikti klasių konfliktą, jis pabrėžė, kad privati nuosavybė turi tarnauti bendrajam gėriui, reikalavo teisingo atlyginimo darbininkams bei ypatingos apsaugos moterims ir vaikams. Jis taip pat pasmerkė tiek kolektyvistinį socializmą, tiek individualistinį liberalizmą. Ši pozicija tapo nuolatiniu socialinės katalikybės, krikščionių profesinių sąjungų judėjimo ir tokių iniciatyvų kaip XX amžiaus pradžioje pradėtos Socialinės savaitės bruožu.
Laikui bėgant jo įpėdiniai šiuos apmąstymus pritaikė nuolatiniams visuomenės ir ekonomikos pokyčiams bei iššūkiams, kuriuos sukėlė procesai, anksčiau net neįsivaizduoti. Dažnai tai buvo daroma dokumentais, skelbiamais ankstesnių tekstų tomis pačiomis temomis sukakčių progomis.
Čia pamėginsime apibendrinti šią raidą, trumpai apžvelgdami socialinio mokymo kelią po Vatikano II susirinkimo lūžio, jau susidūrusio su precedento neturinčiomis socialinėmis problemomis, kuriose persipina antropologiniai ir teologiniai matmenys.
Pirmoji svarbi nuoroda – Pijaus XI enciklika „Quadragesimo Anno“, paskelbta 1931 m., praėjus keturiasdešimčiai metų po „Rerum Novarum“ ir po Pirmojo pasaulinio karo, kuris atskleidė techninės pažangos dviprasmiškumą. Popiežius Pijus XI ir toliau smerkė socializmą bei liberalizmą kaip prieštaraujančius krikščioniškajai tiesai dėl jų polinkio į materializmą, įtvirtino subsidiarumo principą ir siekė skatinti sprendimus, grindžiamus bendradarbiavimu.
Tuo pačiu metu, jo pontifikatą ženklinus dviejų totalitarinių režimų iškilimui, kuriuos jis pasmerkė enciklikose „Divini Redemptoris“ ir „Mit brennender Sorge“ (1937 m.), Bažnyčia ryžtingai gynė neatimamas žmogaus teises, pabrėždama, kad asmuo yra visų institucijų centras ir tikslas.
Šį žmogaus pirmumą dar kartą patvirtino popiežius Pijus XII, kuris tęsė savo pirmtako mintį, siekdamas ją susieti su ekonominių, politinių ir socialinių institucijų praktika, vertinama Apreiškimo šviesoje. Tačiau po jo pontifikato šis požiūris pamažu keitėsi.
Bažnyčios socialinė doktrina ir toliau rodo, kaip krikščionybė, nušviesta Evangelijos, gali būti veikli jėga kuriant teisingesnę visuomenę.
Nuo Jono XXIII laikų socialinis mokymas ir toliau rėmėsi Apreiškimu, tačiau vis daugiau dėmesio skyrė socialinei tikrovei ir šiuolaikinių iššūkių analizei. Tokia kryptis ypač sustiprėjo po Vatikano II susirinkimo, paskelbto 1959 m. sausį ir pradėto 1962 m. spalio 11 d., vadovaujantis atsinaujinimo (aggiornamento) dvasia. Tai turėjo reikšmingų pasekmių socialinei doktrinai.
Jau enciklikoje „Mater et Magistra“ popiežius Jonas XXIII ragino atpažinti „laiko ženklus“, tai yra suprasti istorinius, socialinius ir kultūrinius pokyčius bei į juos atsakyti Evangelijos šviesoje, kviesdamas net įmones tapti „žmonių bendruomenėmis“. Toks požiūris atsispindėjo ir enciklikoje „Pacem in Terris“. Personalistinė antropologija buvo dar labiau išplėtota Vatikano II susirinkimo tėvų 1965 m. pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et Spes“.
Taip prieiname prie Pauliaus VI pontifikato ir jo apaštalinio laiško „Octogesima Adveniens“ (1971 m.), kuriame krikščionys raginami aktyviai dalyvauti socialiniame ir politiniame gyvenime bei spręsti tokias problemas kaip urbanizacija, visuomenės paribių augimas, aplinkosauga ir socialinė nelygybė.
Tačiau dar svarbesnis lūžis įvyko ketveriais metais anksčiau paskelbus encikliką „Populorum Progressio“. Joje Apreiškimo nušviestas žvilgsnis ne tik atskleidžia dvasinę pasaulio tikrovės gelmę, bet ir, aprėpdamas visą planetą, ragina šalinti atsilikimo priežastis. Pauliaus VI laikais socialinis klausimas įgavo visuotinį mastą, suvokiant, kad skurdas yra neteisingumo vaisius, kurį būtina įveikti visapusiško žmogaus vystymosi strategijomis. Ir vėl centre atsiduria žmogaus asmuo.
Ši tema buvo ypač artima Jonui Pauliui II, kuris asmeniškai patyrė tiek komunizmo, tiek kapitalizmo tikrovę ir socialinei doktrinai skyrė tris enciklikas: „Laborem Exercens“ (1981 m.), „Sollicitudo Rei Socialis“ (1987 m.) ir „Centesimus Annus“ (1991 m.). Iš pradžių jis nagrinėjo žmogaus darbą, vėliau – tautų vystymąsi, o „nuodėmės struktūromis“ pavadino mechanizmus, kuriančius pasaulinį neteisingumą. Jis nuolat pabrėžė etikos būtinybę rinkos santykiuose.
Popiežius akcentavo ryšį tarp socialinės doktrinos, žmogaus teisių ir laisvės, kalbėjo moralinėmis kategorijomis bei ekonomiką ir darbą įkurdino antropologinėje bei teologinėje perspektyvoje, kurioje žmogus pilnatvę pasiekia bendrystėje su kitais ir su Dievu. Ypač svarbios jo mintys apie teisingumą už rinkos ribų, rinkos ribojimus, institucijų paskirtį ir solidarumą.
Su Jono Pauliaus II mokymu glaudžiai susijęs Benediktas XVI, kuris, plėtodamas Pauliaus VI intuicijas globalizacijos sąlygomis, paskelbė savo svarbiausią socialinį dokumentą – encikliką „Caritas in Veritate“. Ji gimė pasaulinės finansų krizės metu, tačiau ją persmelkia įsitikinimas, kad meilė, kaip pagrindinis socialinio mokymo principas, išlieka svarbiausia autentiškos pažangos varomąja jėga.
Ratzingeris siekia problemų šaknis, svarsto reliatyvizmo ir technokratijos iššūkius, pabrėžia dovanos, neatlygintinumo ir gyvenimo būdo peržiūros svarbą. Iš esmės jis padėjo teorinius pagrindus vėlesniems svarstymams apie ekologiją, migraciją, skurdą ir neteisingumą.
Po Benedikto XVI diagnozės sekė praktiniai sprendimai, kuriuos popiežius Pranciškus pasiūlė enciklikose „Laudato si’“ (2015 m.) ir „Fratelli tutti“ (2020 m.), dialoge su tautomis ir liaudies judėjimais, ragindamas siekti teisingesnio turto paskirstymo. Tačiau čia jau pereiname nuo istorijos prie dabarties – vakar tai buvo Pranciškus, šiandien tai yra Leonas XIV ir „Magnifica Humanitas“.
Dabartinis pontifikas skaitmeninės revoliucijos ir dirbtinio intelekto klausimams daro tai, ką Leonas XIII padarė pramonės revoliucijos laikais. Ryški tęstinumo linija sieja jį ir su kitais pirmtakais: socialinis dėmesys nuo „darbo klausimo“ persikelia prie „algoritminio klausimo“.
Dabar problema jau nebe vien kapitalo ir darbo konfliktas, bet ir skaitmeninė galia, gebanti pavergti žmogų, jei iš priemonės ar pagalbininko tampa savotišku orakulu, jei duomenys pakeičia veidus, santykių erdves ar net atima iš mūsų atsakomybę. Centre išlieka tas pats rūpestis – rūpestis žmogumi. Ši enciklika yra didžios istorijos vaisius.
