Nesibaigianti Ukrainos Gavėnia

Ukrainos žmonės jau ketverius metus eina skausmingu savo tautos Kryžiaus keliu, patirdami milžiniškas netektis, masinę migraciją, bombardavimus ir kasdienį nesaugumą. Tačiau, pasak Filadelfijos ukrainiečių graikų apeigų katalikų arkivyskupo metropolito Boryso Gudziako, šioje kančios tikrovėje ne mažiau ryškiai atsiskleidžia ir herojiškumas – solidarumas, pasiaukojimas, tikėjimas bei ryžtas ginti laisvę. Net ir alinami karo, šalčio, netekčių ir išsekimo, ukrainiečiai, remiami visuotinės Bažnyčios ir laisvojo pasaulio, tebeliudija, kad Dievo tiesa stipresnė už agresiją.

Didelės netektys ir herojiškumas

Tautos „gyvąja velykine istorija“ ir „kryžiaus keliu“ pavadino jau ketverius metus Ukrainos žmonių skaudžiai patiriamą plataus masto Rusijos agresiją žymiausias išeivių ganytojas, Filadelfijos (JAV, Pensilvanija) ukrainiečių rytų (graikų) apeigų katalikų arkivyskupas metropolitas Borysas Gudziakas. Daug prisidėjęs prie savos Bažnyčios atsikūrimo Ukrainoje po Sovietų Sąjungos žlugimo (sovietmečiu Rytų Katalikų Bažnyčia buvo iš viso uždrausta), ganytojas interviu Vatikano žiniasklaidai su skausmu pripažino, jog ši pažanga dabar dalinai sustabdyta.

Tarp daugelio netekčių ypač sunku išgyventi šalies gyventojų praradimą: per šį karą Ukraina jau neteko apie ketvirčio iš buvusių 42 milijonų žmonių. Tokį dramatišką nuosmukį sąlygojo priverstinė beveik 7 milijonų ukrainiečių migracija, šimtai tūkstančių žuvusiųjų karo frontuose ir per priešo nežmonišką miestų bombardavimą, labai sumažėjęs gimstamumas ir pagausėjusios mirtys dėl suprastėjusių gyvenimo sąlygų bei ligų sutrikus sveikatos priežiūros sistemai.

Nepaisant tokių tragiškų karo pasekmių, taip pat šilumos ir elektros stygiaus šaltos žiemos dienomis ir naktimis dėl pažeistos energetikos, ukrainiečiai pastaraisiais metais labai sustiprino krikščionišką ir tautinį tapatumą bei vieningumą, atlaikydami išpuolį, kaip ne kartą atsitiko jų istorijoje, tvirtino arkivyskupas B. Gudziakas. Gaudami tikrai globalinę laisvojo pasaulio ir visuotinės Bažnyčios paramą, ar tai būtų autoritetingas Popiežiaus balsas, ar dosni humanitarinė ir gynybinė pagalba, Ukrainos žmonės, nors ir pavargę bei išsekę, yra kupini ryžto ir narsumo apginti laisvę, tvirtai tikėdami, kad Dievo tiesa nugalės ir agresorius bus sustabdytas.

Vasario pabaigoje vykusiame pokalbyje, dalindamasis asmeniniais įspūdžiais, ganytojas pasakojo, jog ką tik grįžo iš dvi savaites trukusios kelionės į Ukrainą. Jis aplankęs daugiau kaip dešimtį šalies miestų, aptaręs apie 40 humanitarinės paramos projektų, kuriuos įgyvendina karitatyvinės organizacijos ir kitos bažnytinės institucijos. Bendraudamas su vietos žmonėmis, jis pajuto ryškius gyvenimo kontrastus: viena vertus – didelės netektys, fizinės ir dvasinės traumos, priešo kariaunos vykdomas naikinimas, bet kita vertus – herojiškai liudijamas solidarumas, artimo meilė ir pasiaukojanti tarnystė. „Bažnyčia irgi yra su žmonėmis, kurie kečia“, – sakė arkiv. B. Gudziakas, pastebėjęs, jog toks nusistatymas vyrauja visuose bažnytiniuose sluoksniuose – tarp vyskupų, kunigų, brolių ir seserų vienuolių bei aktyvių pasauliečių.

O gyvenimas pastarosios žiemos mėnesiais ir tikrųjų buvęs sunkus, nes agresorius bandė terorizuoti gyventojus, juos tiesiog sušaldyti: raketomis, bombomis ir dronais buvo taikomasi į elektros tinklus bei energetikos struktūras, karštas vanduo negalėjo būti tiekiamas į daugiaaukščius namus, be elektros negalėjo būti ruošiamas maistas vaikams. Ypač dramatiška padėtis buvo susidariusi keturis milijonus gyventojų turinčiame Kyjive, vienoje didžiausių Europos sostinių, nes beveik pusė daugiaaukščių namų ištisomis savaitėmis buvo likę be elektros.

Apie pusė milijono gyventojų, savivaldybės raginami, laikinai apleido miestą, bet didžioji dauguma išliko ir didžiulėmis pastangomis stengiasi prisidėti prie įvairių remonto darbų, vieni kitus gelbėti nuo per bombų sprogimus ir raketų apšaudymus atneštų griuvėsių ir gaisrų. Taigi, kančios yra didelės, bet ne mažesnė narsa, karžygiškumas ir patirties užgrūdintas tikėjimas.

Psichologinė sveikata ir tapatumas

Kalbėdamas apie aukštą ukrainiečių moralę susidariusioje dabartinėje situacijoje, ganytojas priminė, kad laikas tokio tvirtumo brandai yra ilgesnis nei pastarieji ketveri Rusijos plataus masto agresijos metai. Karas faktiškai prasidėjo prieš dvylika metų, kai su separatistų pagalba buvo užgrobta rytinė Donbaso dalis ir aneksuotas Krymas.

Stipresniųjų ir labiausiai patriotiškų ukrainiečių „atranka“ dar ilgesnė: arkiv. B. Gudziakas priminė, jog Ukrainoje dabar gyvena tik 55 % žmonių iš tų 54 milijonų gyventojų, kuriuos šalis turėjo prieš 35 metus, kai buvo skelbiama nepriklausomybė. Jau tada irstant posovietinei ekonomikai, milijonai žmonių, ypač moterų, išvyko uždarbiauti į užsienį, kad išlaikytų šeimas ir šis procesas tęsiasi dabar jau kitomis, karo sąlygomis, esant pajamų ir darbo stygiui bei sustiprėjus depresijai.

Psichologai teigia, kad dešimtys milijonų ukrainiečių gyvena su sieloje patirtu sunkiu dvasiniu sukrėtimu, kuriam numaldyti ir gydyti reikalinga rūpestinga medicininė ir pastoracinė pagalba. Dėl to ypač kenčia jautrūs vaikai, kurie didžiojoje šalies dalyje jau šeši metai (du metai COVID pandemijos ir keturi metai plataus masto agresijos) neturi normalių mokymosi ir šeimos gyvenimo sąlygų. Arkiv. B. Gudziakas, kuris yra vienas iš Ukrainos katalikų universiteto Lvive kūrėjų, pripažino, jog nelengva padėtis susidarė ir su aukštojo mokslo studijomis, kadangi agresorius savomis raketomis neretai taikosi į bendrabučius, siekdamas sumažinti jaunų specialistų ir kovotojų skaičių.

Štai tokiu būdu neseniai Lvivo katalikų universitetas prarado 38 studentus ir jų dabar gedi visa studijuojanti bendruomenė, kuri vieningumu stiprina savo gretas. Daugelis jaunesnių dėstytojų kartu su studentais kovoja frontuose ir studijuojanti bendruomenė su jais palaiko ryšius, stiprindami vieningumą per tarpusavio palaikymą.

Tarp studentų, kaip ir tarp kitų gyventojų, yra didelė konfesinė įvairovė ir tas pats pasakytina apie Lvivo katalikų universitetą, nes katalikai sudaro tik 12 % Ukrainos gyventojų, o dauguimą sudaro stačiatikiai. Tačiau tai nemažina studentų, kaip ir dėstytojų bendrystės šiuo išbandymo laikotarpiu, visuotinai pripažįstant katalikų socialinio mokymo prioritetą, aiškino arkiv. B. Gudziakas.

„Jie iš esmės tarsi apkabina vienas kitą, tiesiogine ar perkeltine prasme, kai agresorius (savo propagandinėmis pastangomis) bando izoliuoti ir suskaldyti visuomenę pagal konfesijas ir politines pažiūras“, – sakė ganytojas. Jis pabrėžė, jog karą, ypač išpuolį prieš taikią kaimyninę šalį, kaip yra Kremliaus režimo vykdoma agresija prieš Ukrainą, galima vadinti velnišku sumanymu. Velnią apibrėžianti sąvoka „diabolus“ kilo iš senosios graikų kalbos žodžio „diabolene“, kas reiškia padalijimą, skaldymą. Būtent agresorius nori padalini ir suskaldyti ukrainiečių tautą pagal įvairius bruožus, stengiasi, kad jie pradėtų abejoti savąja tapatybe, tikėjimu ir tarpusavio santykiais. Todėl tarp katalikų universiteto studentų skatinamas bendruomeniškumas, kuris puoselėja tapatumą ir broliškos draugystės santykius, padeda atlaikyti šio pobūdžio priešo kėsinimąsi į ukrainiečių tautą.

Arkiv. B. Gudziakas pasakojo, jog prie Lvivo katalikų universiteto veikia Psichinės sveikatos institutas, kuris, globojant Ukrainos pirmajai poniai, prezidento žmonai Olenai Zelenskai, visoje šalyje praveda ukrainietiško tapatumo stiprinimo programą su devizu: „Kas tu esi?“. Taip per antropologinį požiūrį stengiamasi padėti ypač jauniems žmonėms įveikti mentalinės savivokos problemas, susijusias su tautiniu tapatumu, nes priešas ideologinėmis pastangomis bando primesti nuostatą, kad ukrainiečiai esą yra tie patys „rusai“, tik su savo regioninėmis ypatybėmis ir kalbine „tarme“. Taigi, vieninga malda, psichologiniu palydėjimu ir bendruomene sanglauda stiprinama ukrainiečių tautinė ir pilietinė integracija.

Pabėgėliai ir pasaulio dėmesys

Jungtinėse Amerikos Valstijose tarnystę atliekantis ganytojas interviu sakė, jog labai gerai žino padėtį Ukrainoje, kadangi per 12 karo metų jau 55 kartus lankėsi tėvynėje, o per pastaruosius ketverius metus šią kelionę atliko kokius 15 kartų. Jų metu, kartu perduodant humanitarinę pagalbą, tiek su vietinėmis tikinčiųjų bendruomenėmis, tiek su vyskupais ir valdžios atstovais, apsikeičiama informacija kaip stiprinti gausių išeivių – migrantų ir karo pabėgėlių ukrainiečių tautinį ir pilietinį sąmoningumą, ryšius su gimtąja šalimi.

Arkiv. B. Gudziakas pasakojo, jog per ketverius Rusijos plataus masto invazijos metus per Atlanto vandenyną į JAV persikėlė apie 350 tūkstančių pabėgėlių, pasižyminčių savojo tikėjimo praktikavimu ir dabar sudaro daugumą (apie 60 %) pamaldų dalyvių Filadelfijos arkivyskupijos parapijų bažnyčiose. Jie ir kiti migrantai turi artimus ryšius su Ukraina, ten gyvena jų giminės, su kuriais bendrauja internetu ir socialine žiniasklaida, todėl gauna pakankamai informacijos apie esamą padėtį.

Ganytojas aiškino, jog tikinčiųjų išeivių prašoma trijų dalykų: daugiau ir nuoširdžiai melstis, būti nuosekliai informuotais apie padėtį gimtojoje Ukrainoje ir informuoti kitus, stiprinant partnerystės ryšius bei su dvasiniu turtingumu pateikiant autentišką liudijimą apie jų šalies išgyvenamą „nesibaigiančią velykinę istoriją“, tikrą Kryžiaus kelią. Juk ukrainiečiai, rizikuodami savo egzistencija, gina ne tik savo tėvynės laisvę, bet ir platesne prasme gina demokratiją, religijos, sąžinės ir žodžio laisvę, Dievo dovanotą žmogišką orumą nuo diktatūros, imperinio Kremliaus pasikėsinimo visos Europos mastu. Todėl ukrainiečiams reikalinga pagalba ne tik todėl, kad jie atsidūrę apgailėtinoje padėtyje, bet ir kad atlieka neįkainojamą pasiaukojantį darbą visos žmonijos naudai, herojiškai gindami patį žmoniškumą.

Kalbėdamas apie JAV visuomenės ir viso Vakarų pasaulio žvilgsnio į Ukrainą pokyčius per karo metus, arkiv. B. Gudziakas tvirtino, jog šie pokyčiai buvo radikalūs ir spartūs. Anksčiau amerikiečių paklausus, ką jie žino apie ukrainiečius ir kur yra Ukraina, daugelis nieko negalėjo pasakyti.

„Aš neseniai mačiau socialinių apklausų duomens, kurie rodo, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra labiausiai gerbtinas globalinis lyderis ir tai ne tiek asmeninis pripažinimas, kiek tai, kad jis atstovauja savo šaliai, – teigė ganytojas. – Sakyčiau, jis tapo visuotinai gerbiamu lyderiu, nes ėjo su savo tauta ir dabar, būdamas prezidentu, patikimai jai atstovauja“. Taigi, tiek Ukrainos žmonės, tiek ir jų vadovas, dabar yra žymiai didesniame pasaulio dėmesio centre, nei buvo prieš kokius 20 metų. Kita vertus, tenka pripažinti, jog karas Ukrainoje, jau nebėra pirmutinė naujiena pasaulyje, kuriame pakanka kitų problemų ir konfliktų.

Prioritetas Ukrainai sumenkėjo tiek kasdieniniame žmonių gyvenime, tiek tarptautinės politikos lyderių veikloje, nors niekas neabejoja, jog tai, kas vyksta toje šalyje, turi ir platesnį regioninį bei globalinį poveikį. Visi supranta, kad jeigu imperinė Rusija okupuos Ukrainą, tai iškils pavojus tokiam išpuoliui prieš Baltijos šalis, Lenkiją ir kitas artimas valstybes. Taigi ukrainiečiai, gindami savo šalį, ant savo pečių neša viso pasaulio laisvės ir demokratijos reikalą ir tai, ką jie daro visus 12 metų, atlaikydami galingesnio priešo išpuolį, yra kaip tikras stebuklas, tvirtino arkiv. B. Gudziakas.

Dievo tiesa nugalės

Ganytojas priminė, kad pirmosiomis Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą dienomis, 2022 metų vasarį, beveik niekas nesuteikė galimybės, kad ji atlaikys tą išpuolį: trys dienos, trys savaitės ir viskas bus baigta – ukrainiečiai bus priversti kapituliuoti. Kremliaus režimo „šefas“ Vladimiras Putinas netgi atvirai kvietė Ukrainos kariuomenės vadovybę perimti valdžią į savo rankas perversmo keliu, nes tada esą bus lengviau derėtis dėl jo „reikalavimų detalių“. Pasak arkiv. B. Gudziako tai, kad taip neatsitiko, panašu į biblijinę istoriją, pasakojančią, jog Dovydas įveikė milžiną Galijotą su Dievo dalyvavimu ir pagalba.

Vis dėlto karas kupinas paradoksų ir kai kas gali užduoti Dievui priekaištingus klausimus: „Viešpatie, kodėl leidai, kad tai atsitiktų? Kodėl mes kenčiame? Kodėl mano sūnus žuvo? Kodėl mano vaikų tėvas fronte buvo suluošintas? Kodėl aš turėjau palikti savo namus?“ Keturiolika milijonų ukrainiečių dėl vykstančių kovų buvo priversti aplesti savo namus ir pusė jų, septyni milijonai, kaip minėta, rado prieglobstį užsienyje. Bet ir jie gali užduoti klausimą: „Kodėl buvau atskirta nuo savo vyro, kuris kovoja fronte, o aš tapau pabėgėle Italijoje, Vokietijoje ar Skandinavijoje?“ Daug, labai daug panašių sunkių klausimų, bet arkiv. B. Gudziakas įsitikinęs, kad Viešpaties tiesa nugalės.

Jis pasakojo, kad jo tėvai, tik sulaukę pilnametystės, pasitraukė iš Vakarų Ukrainos, kurią po Antrojo pasaulinio karo okupavo sovietai, penkis metus buvo pabėgėliai Vokietijoje bei Austrijoje, o vėliau persikėlė į svetingai priėmusias Jungtines Valstijas. O šeši milijonai Ukrainos žmonių žuvo per tą karą, kiti keturi milijonai prarado gyvybes per 1932-1933 metų vadinamąjį „holodomorą“, Stalino specialiai suorganizuotą genocidinį badą vykdant sovietinę žemės ūkio kolektyvizaciją. Sovietmečiu atrodė, kad Ukraina, kaip ir kiti komunistų diktatūros valdomi kraštai, neturi jokių galimybių būti laisvi: Sovietų Sąjunga buvo iki dantų ginkluota supervalstybė su branduoliniais ginklais, ir ji žlugo.

Šią istorijos eigą labai gerai suprato šventasis Jonas Paulius II, kuris žinojo, kad Dievo tiesa galiausiai nugalės. Jis tai liudijo pasauliui, pabrėždamas Bažnyčios solidarumą kenčiantiems, pirmiausia savo tėvynei Lenkijai, vėliau ir kitoms šalims, kurios atgavo laisvę. Ukrainiečių ganytojo įsitikinimu, laisvė ir taika vėl sugrįš ir į Ukrainą, kuri bus dar stipresnė, o mums reikia liudyti savąjį pašaukimą, suteikiant tai kovojančiai šaliai visą reikalingą humanitarinę ir moralinę paramą.

Popiežiaus ir Bažnyčios solidarumas

Kaip ištikimo solidarumo pavyzdį arkiv. B. Gudziakas nurodė popiežių Pranciškų, kuris apie pagalbą kenčiančiai Ukrainai kalbėjo beveik 400 kartų, kiekvienoje trečiadienių bendrojoje audiencijoje ir sekmadienių „Viešpaties Angelo“ maldos susitikime. Kartu su dosnia humanitarine pagalba ir taikos siekiais, jis prašė maldų, nes „malda gali pajudinti kalnus“. Popiežius Pranciškus ir Šventasis Sostas atkakliai darbavosi dėl karo belaisvių paleidimo ir Rusijos kariaunos pagrobtų ukrainiečių vaikų sugražinimo jų šeimoms.

„Šventasis Sostas neturi karinės galios – nei divizijų, nei tankų, bet skelbia gailestingumą su Evangelijos žinia, malda ir palaiminimu, – sakė ganytojas. – Šie dvasiniai įrankiai atlieka savo darbą“. Jis pabrėžė, jog popiežius Leonas XIV tęsia savo pirmtako artumo rodymą ukrainiečiams: jis pasveikino rytų katalikus jau per pirmąją audienciją po išrinkimo, daugelį kartų susitiko su ukrainiečių delegacijomis – jaunais žmonėmis, žuvusių karių žmonomis, su Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovu didžiuoju arkivyskupu Sviatoslavu Ševčiuku, kitais hierarchais. Ukrainos prezidentas V. Zelenskis buvo pirmasis valstybės lyderis, su kuriuo Šventasis Tėvas kalbėjosi telefonu ir kurį privačioje audiencijoje jau priėmė tris kartus.

„Popiežius Leonas XIV aiškiai pabrėžia karo prieš Ukrainą blogį, kviečia atstatyti teisingumą ir teisingą taiką“, – nurodė arkiv. B. Gudziakas. Minint liūdnas Rusijos agresijos prieš Ukrainą 4-ąsias metines, Šventojo Tėvo vardu į Ukrainą buvo pasiųsta reikalingų vaistų siunta, kurios vertė viršijo milijoną dolerių ir daugiau nei tūkstantis elektrinių šilumos generatorių šeimoms. Tai labai reikalinga siunta, nes žiemą Ukrainą buvo ištikusi tikra aprūpinimo energija krizė, kadangi per agresoriaus vykdytus bombardavimus smarkiai pažeisti energetikos tinklai.

Popiežiui Leonui XIV pakvietus vietines Bažnyčias rodyti didesnį solidarumą kenčiančiai Ukrainai, vieni pirmųjų į tai atsiliepė Lenkijos vyskupai. Ganytojas priminė, kad netrukus po šio kreipimosi Krokuvos arkivyskupas Gžegožas Ryšas (Grzegorz Ryś) sekmadienį per pamaldas parapijose surengė rinkliavą ir po to pranešė, kad į vietinio „Caritas“ sąskaitą pervesta milijonas zlotų (apie 235 tūkstančiai eurų). Netrukus vilkstinės sunkvežimių su už šiuos pinigus nupirktais šilumos generatoriais ir reikalingais medikamentais pajudėjo į sušalusią Ukrainos sostinę Kyjivą.

Nuolatinę didelę paramą kenčiantiems ukrainiečiams suteikia Jungtinių Valstijų katalikų labdaros organizacijos ir grįžus iš kelionės į Ukrainą, šalies žmonės visada prašo arkiv. B. Gudziaką už tai nuoširdžiai padėkoti. Štai Gavėnios pradžioje, Pelenų sekmadienį, JAV vyskupai vėl surengė tradicinę rinkliavą padėti Bažnyčiai Rytų Europoje ir didelė dalis šių lėšų buvo nukreipta į Ukrainą. „Manau, jog Gavėnios metu daugelio šalių katalikai rado galimybių parodyti globalinį solidarumą kenčiantiems regionams ir Ukraina dabar kaip tik yra tokia kančios vieta, – sakė ganytojas. – Bendra malda ir abipusė parama yra sąmoninga vilties piligrimystė Viešpaties kančios minėjimui ir Jo prisikėlimo šventimui“.

Ganytojiška tarnystė išeivijoje

Arkiv. B. Gudziako tarnystė yra tinkamas pavyzdys, kaip išeivijoje išaugęs migrantų ir karo pabėgėlių sūnus, priėmęs dvasinį pašaukimą, suteikia didelį gėrio įnašą Bažnyčios ir tėvynės naudai. Borysas Gudziakas gimė 1960 m. lapkričio 24 d. Sirakiuzo mieste (JAV, Niujorko valstija), po Antrojo pasaulinio karo iš Sovietų Sąjungos okupuotos Vakarų Ukrainos pasitraukusių išeivių katalikų šeimoje. Baigęs Sirakiuzo universitetą ir įgijęs filosofo bei biologo diplomą, pajutęs dvasinį pašaukimą, tęsė teologijos studijas Romoje, tremtinio ukrainiečių kardinolo Josyfo Slipyjaus įkurtoje Šv. Sofijos kolegijoje ir Popiežiškajame Urbono universitete. 1992 metais Harvardo (JAV) universitete apsigynė disertaciją „Bresto unijos genezė“ apie Ukrainiečių Rytų Katalikų Bažnyčios istorines ištakas.

Tais metais sugrįžęs į ką tik nepriklausomybę atkūrusią Ukrainą ir priėmęs kunigystės šventimus, visą dėmesį sutelkė į katalikiško mokymo bei studijų vystymą. Įsteigė ir vadovavo Bažnyčios istorijos institutui, Lvive buvo paskirtas Teologijos akademijos, kuriai irgi vadovavo, atkūrimo komisijos pirmininku. Jo iniciatyva šios akademijos bazėje 2002 metais įkurtas Ukrainos katalikų universitetas ir iki 2013 metų buvo tos unikalios aukštosios mokyklos, vienintelės posovietinėje erdvėje, rektorius.

2012 metais popiežius Benediktas XVI kun. B. Gudziaką paskyrė Prancūzijos rytų katalikų egzarchu, suteikdamas vyskupo titulą. Netrukus Šventasis Tėvas tą apaštalinį egzarchatą pertvarkė į Šv. Vladimiro vyskupiją, jai priskirdamas Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Liuksemburge ir Šveicarijoje gyvenančias ukrainiečių rytų katalikų bendruomenes ir vysk. B. Gudziakas tapo šios vyskupijos ordinaru. 2018 metais popiežius Pranciškus paskyrė jį vadovauti Filadelfijos rytų katalikų arkivyskupijai, metropolijai, kurios administracijoje yra visos Jungtinėse Valstijose esančios ukrainiečių katalikų bendruomenės.

Arkiv. B. Gudziakas aktyviai dalyvauja Ukrainiečių Rytų Katalikų Bažnyčios sinodo veikloje, tai pat yra Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių ir Komunikacijos dikasterijų narys. Kartu su ganytojiška tarnyste, tęsia mokslinius darbus Bažnyčios istorijos ir teologijos srityse, skelbia publikacijas apie socialinį ir politinį Ukrainos bei išeivių gyvenimą, įkūrė ir redaguoja Bažnyčios istorijos žurnalą „The Ark“, yra kitų rytų krikščionių bei ekumeninių periodinių leidinių redakcijų narys. Dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą vėl labai išaugus ukrainiečių migrantų ir pabėgėlių skaičiui, arkiv. B. Gudziako aktyvus įsitraukimas į jų pastoracinę globą, pratęsia garbingas išeivių ganytojų veiklos tradicijas.