Augančios degalų kainos, kurias paskatino geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose, vis stipriau smogia tiek Lietuvos gyventojams, tiek viešajam sektoriui. Kol Vilnius svarsto gana riboto poveikio priemones, kitos Europos valstybės – nuo Lenkijos iki Italijos – jau taiko gerokai griežtesnius ar kūrybiškesnius sprendimus, bandydamos suvaldyti kainų šoką ir jo pasekmes ekonomikai.
Lietuvoje situacija darosi vis labiau apčiuopiama. Vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius pripažįsta, kad jei dabartinis kainų lygis išliks iki metų pabaigos, vien vidaus reikalų sistemai gali prireikti papildomų 1–1,5 mln. eurų. Tai rodo, kad brangstantys degalai jau nebe vien vartotojų problema – jie ima tiesiogiai veikti valstybės funkcijų finansavimą, nuo policijos iki sienos apsaugos.
Tuo pat metu Lietuvos banko vadovas Gediminas Šimkus vertina siūlymus mažinti dyzelino akcizą gana santūriai. Pasak jo, kelių centų sumažinimas yra „geriau negu nieko“, tačiau realaus proveržio nesukurs. Tai atskleidžia platesnę problemą – Lietuva kol kas renkasi atsargią taktiką, kuri gali būti nepakankama regioninės konkurencijos sąlygomis.
Ryškiausias kontrastas matomas kaimyninėje Lenkija, kuri dar anksčiau pasirinko agresyvią mokesčių mažinimo strategiją. Sumažinusi PVM degalams nuo 23 iki 8 procentų, ji ne tik sumažino kainas vidaus rinkoje, bet ir sukūrė papildomą traukos centrą vairuotojams iš kaimyninių šalių. Tai dar labiau išryškino konkurencinį spaudimą Lietuvai, kur degalai išlieka brangesni.
Dar griežtesnį kelią pasirinko Čekija. Šios šalies valdžia nusprendė ne tik sumažinti akcizą, bet ir tiesiogiai įsikišti į rinką – apribojo degalų pardavėjų pelno maržas bei ėmė reguliuoti maksimalias kainas. Tai rodo siekį ne vien amortizuoti kainų augimą, bet ir kontroliuoti jo mastą, net jei tai reiškia didesnį valstybės įsikišimą į ekonomiką.
Tuo metu Slovakija pasirinko netradicinį sprendimą – dvigubas degalų kainas. Vietos gyventojams taikomos mažesnės kainos, o užsieniečiams – didesnės, taip bandant sustabdyti vadinamąjį „kuro turizmą“, kuris gali išbalansuoti vietinę rinką.
Įdomų kelią pasirinko ir Italija. Ši šalis, susidūrusi su stipriu kainų šuoliu, ėmėsi ne tik fiskalinių, bet ir kontrolės priemonių. Italijos vyriausybė anksčiau buvo sumažinusi akcizus degalams, tačiau kartu sustiprino rinkos priežiūrą – įpareigojo degalines viešai ir aiškiai skelbti kainas, sugriežtino baudas už spekuliaciją ir suteikė daugiau galių konkurencijos priežiūros institucijoms.
Be to, buvo svarstytos laikinos „socialinės“ priemonės, skirtos pažeidžiamiausiems gyventojams, siekiant kompensuoti energijos kainų augimą. Italijos atvejis rodo, kad valstybė siekia ne tik mažinti kainas, bet ir didinti rinkos skaidrumą bei užkirsti kelią nepagrįstam kainų augimui.
Visa tai vyksta bendrame Europos Sąjunga kontekste, kuriame aiškiai trūksta vieningos strategijos. Skirtingos šalys renkasi skirtingus sprendimus – nuo rinkos liberalumo iki griežtos kontrolės. Dėl to atsiranda nelygios konkurencinės sąlygos, kurios ypač veikia mažesnes rinkas.
Degalų kainų krizė jau daro įtaką ir platesniems ekonominiams rodikliams. Ji didina infliaciją, kelia transporto ir gamybos kaštus bei mažina verslo konkurencingumą. Nors, kaip pažymi G. Šimkus, nacionalinės priemonės neturi reikšmingos įtakos Europos Centrinio Banko pinigų politikai, jos yra svarbios vidaus rinkai ir gali lemti vartotojų bei verslo elgseną.
Šiandien akivaizdu, kad degalų kainų klausimas tampa ne tik energetikos, bet ir strateginės ekonomikos politikos išbandymu. Kol Lietuva balansuoja tarp atsargumo ir būtinybės veikti, kitos šalys jau imasi ryžtingesnių sprendimų.
Artimiausi mėnesiai parodys, ar dabartinė Lietuvos strategija bus pakankama – ar vis dėlto teks sekti kaimynų pavyzdžiu ir imtis griežtesnių priemonių.
