Laukdami Šv. Velykų, Kristaus Prisikėlimo šventės, turbūt dažnas prisimename savo vaikystę, kai ši diena būdavo ne tik visų krikščionių tikėjimo esmė, bet ir pirmasis svarbus būsimojo amžino gyvenimo liudijimas. O kiek Kristaus Prisikėlimo šventės esmę supranta šių dienų tikintieji? Nusprendėme apie tai pasikalbėti su kunigu. Mūsų pašnekovas – Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras, Žiežmarių klebonas kun. Rolandas Bičkauskas.
Pirmiausiai prašyčiau papasakoti, kaip prisimenate Velykų laukimo laiką savo vaikystėje?
Prisimenu, kad Kalėdų laukdavome labiau, nes turbūt dėl dovanų ir eglutės. Kadangi kaime gyvenome kartu su seneliais, tai atvykdavo tetos, pusbroliai. Švęsdavome kartu ir patirdavome daugiau įspūdžių. O Velykos buvo labiau šeimos šventė, giminės jas švęsdavo atskirai.
Prisimenu, kad per Didžiąją savaitę būdavo didysis tvarkymosi laikas. Kadangi laikėme gyvulių, tai buvo ką tvarkyti, švarinti, plauti. Sesuo buvo gerokai vyresnė, neįgalus brolis kartu negyveno, tai aš, likęs vienas su tėvais, irgi turėjau jiems padėti. Tada Velyknakčio bažnyčioje nebūdavo, o ankstų Velykų rytą bene 7 valandą Mišios prasidėdavo.
Esu iš Žaslių parapijos, mano atmintyje išlikęs labai aukštas Kristaus Prisikėlimo kapas su laiptais, kai Švenčiausiasis Sakramentas būdavo įstatytas aukštai. Kai buvau mažas, mane aprengdavo kamžyte, paskui vaikams pasiuvo raudonas sutanytes. Budėdavome prie Kristaus kapo. Kai prasidėdavo procesija ir kunigas paskelbdavo: „Kristus prisikėlė!“, suskambėdavo būgnai. Atrodydavo, kad prasidėjo žemės drebėjimas… O pasibaigus apeigoms bažnyčioje, namuose valgydavome šventiškus valgius, ridendavome margučius.
O ar prie klausyklos būdavo eilės?
Tikrai būdavo daug žmonių. Vienas klebonas kunigas Juozapas Napoleonas Anusevičius turėdavo suspėti.
Ką po švenčių atėjus į mokyklą sakydavo mokiniams?
Mus, patarnaujančius bažnyčioje, bardavo, ypač kliūdavo adoravusioms mergaitėms. Sustatydavo į eilę klapčiukus ir klausdavo, ko mes ten einame. Kviesdavo tėvus. Mano tėvai aukštų pareigų neužėmė, todėl jų negalėjo nubausti. Mama mokytojams sakydavo, kad kol vaikas auga ir nuo tėvų priklauso, ji eina ir eis į bažnyčią ir sūnų vesis.
Be to, bažnyčioje nieko blogo nemoko, o tik būti doram, geram, sąžiningam žmogui. Bet mokykloje tėvams aiškindavo, kad pasaulis nepripažįsta Dievo, jie esantys tamsuoliai… Vis dėlto sakyčiau, kad labai didelio spaudimo neiti į bažnyčią nejaučiau.
Tuoj bus 30 metų, kai esate kunigas. Kaip, Jūsų manymu, pasikeitė Velykų laukimas ir šventimas palyginus su kunigystės pradžios metais?
Visų pirma, pasikeitė liturgija. Pastebėjau, kad Velyknaktis dabar labiau švenčiamas, negu Velykų ryto Mišios, nes į ryto Mišias labiau ateina mirštanti, išeinanti į Amžinybę vyresnioji karta, taigi Velykų rytą į bažnyčią susirenka vis mažiau žmonių. Pastebėjau, kad ir į Kalėdų ryto Mišias ateina mažiau žmonių, negu Kūčių vakarą į Piemenėlių.
Vis dėlto yra grupė sąmoningų tvirto tikėjimo žmonių, kurie laukia Kalėdų ir Velykų, joms ruošiasi, dalyvauja rekolekcijose, eina išpažinties, nes tai labai stipru. Tradiciniams katalikams svarbiau yra Kalėdos, o ne Velykos, kai ateina pavasaris, atbunda gamta, ir be bažnyčios gražu… Tokiems be gyvo tikėjimo Velykos tėra tradicija. Pastebėjau, kad žmonių, švenčiančių Velykas, mažėja, kaip jau sakiau, senoji karta išeina…
Per savo kunigystės metus pastebėjau, kad anksčiau nebuvau atradęs Velykų tridienio svarbos, Didžiojo ketvirtadienio, Didžiojo penktadienio, Kristaus kančios, kryžiaus pagerbimo iškilmės, vėliau išryškėjo naujai atrastas Velyknaktis, ir man tapęs svarbesnis, negu Velykų ryto Mišios. Nepastebėjau, kad žmonės būtų atradę Velykų tridienio svarbą. Aš vis kviečiu ateiti į didžiojo tridienio apeigas, bet ateina nedaug. Gal šventėms laukia svečių ir tvarkosi, vaikams ir anūkams reikia margučių nudažyti ir primarginti. Gal jiems atrodo, kad ruošiasi Velykoms, o Velykos juk sekmadienį…
Tas Velykų tridienis į žmonių sąmonę ateina sunkiai. Didelėse, kelių dešimčių tūkstančių parapijiečių skaičiuojančiose parapijose ir mažai daliai atėjus atrodo, kad jų į bažnyčią susirinko gausiai, o mažose parapijose to nėra, bet Velykų tridienis yra labai svarbus. Didįjį ketvirtadienį žadu atlikti kojų plovimo apeigas. Tai gili ir jautri apeiga. Suvoki, kaip Jėzus tau plauna kojas, nors tu esi nusidėjėlis, ragina, kad ir tu kojas plautum, galėtum nusižeminti ir prie kito nusilenkti.
Per savo kunigystės metus dar nesu atlikęs šios apeigos ir nežinau, kaip mums pavyks. Manau, kad svarbu kviesti žmones ir kiek įmanoma iškilmingai visa, tai, ką Bažnyčios iš tiesų labai turininga ir išraiškinga liturgija duoda, kokybiškai atlikti ir švęsti.
Minėjote, kad Velykų tridienis dar neprigijęs. Bet juk tie, kurie dalyvauja, turbūt jo prasmę ir esmę supranta?
Tie, kurie dalyvauja, džiaugiasi. Deja, daugelis šių laikų žmonių mėgsta viską gauti greitai, jiems ir kunigo pamokslas per ilgas, žiūrėk, jau ima muistytis, ir sekmadienio Mišios per ilgos – turi užtrukti ne ilgiau kaip valandą, o jei tęsiasi ilgiau, vis žvilgčioja į laikrodžius.
O ir Velyknaktis, į kurį gausiau susirenka, nors ir gražu, bet per ilgai užtrunka, kam čia tų skaitinių tiek daug skaito, juk namuose galima pasiskaityti… Tokį aidą kunigas iš žmonių išgirsta. Aš visuomet sakau, kad svarbu viską atlikti kokybiškai, o ne bet kaip, nes tada prarastume prasmės suvokimą.
Dėkoju už Jūsų mintis.
