Devynioliktajame amžiuje okultizmas sugrįžo į Europą ir į Jungtines Amerikos Valstijas. Jam plisti Šiaurės Amerikoje padėjo teosofai, Amerikos transcendentalistai (Henry D. Thoreau, Ralph V. Emerson) ir indų vedantiškosios filosofijos pasirodymas (Ramakrišnos misija, Swami Vivekananda). Nūdien ezoteriški kultai nusėjo Šiaurės Amerikos žemyną. Guru, „apšviestieji mokytojai“, holistinės sveikatos centrai, mediumai, dvasių komunikatoriai, raganos, rytietiški kultai, zen — vienaip ar kitaip išpažįsta reinkarnacijos doktriną. .
Su reinkarnacija neatskiriamai susijusi vadinamoji karma — moralinių nuopelnų ir moralinių trūkumų dėsnis. Sakytume, karma („veiksmas“) yra blogais darbais užsitraukta skola (bloga karma) ar gerais darbais sukrautos santaupos (gera karma). „Galvok apie savo gerus darbus kaip santaupas ir apie blogus — kaip skolas“ (Hakuun Yasatani). Jei individas gerais veiksmais sukaupia gerą karmą, tuomet jis bus įkūnijamas į tinkamą, gerą būseną (į aukštą klasę, pasiturinčią šeimą…). Jei blogais veiksmais sukaupiama bloga karma (skola), tuomet toks individas bus įkūnytas (atgims) mažiau tinkamoje būklėje. Juk viename gyvenime užsitraukta skola privalo būti grąžinta kituose gyvenimuose ar gyvenime.
Karmos mokymo pagrindas – kiekvienas asmuo gauna savo gyvenimo užmokestį ar bausmę už ankstesnio gyvenimo darbus. Jei aš užimu labai žemą visuomeninę-socialinę vietą gyvenime, tuo negaliu skųstis. Mano dabartinė sunki padėtis yra padarinys mano prasižengimų, padarytų ankstesniame gyvenime ar gyvenimuose. Jei man pasitaikė gimti aukštos klasės turtingoje šeimoje, tai reiškia, kad esu apdovanojamas už praeities gyvenime atliktus gerus darbus.
Vadinasi, tie, kurie čia labiausiai kenčia, teisingai, užtarnautai kenčia. Jie yra baudžiami už blogus darbus, padarytus buvusiame gyvenime, nors apie tai jie nieko nežino. O tie, kurie turi kiekvieną įsivaizduojamą privilegijuotą pranašumą, yra atlyginami už buvusio gyvenimo ar gyvenimų gerus darbus. Taigi karma moko, kad mes pjauname tai, ką pasėjome.
Kitaip sakant, karma yra priežastingumo dėsnis moralinėje plotmėje. Čia po veiksmo visuomet eina atoveiksmis, po priežasties — padarinys. Mark Albrecht karmos ir reinkarnacijos ryšį aiškina kompiuterio metafora. Kiekvienas žmogus yra sujungtas su didžiuliu kompiuteriu danguje — „Dievu“. Kiekviena mintis, motyvas, veiksmas ir visi dalykai, kurie tik žmogui atsitinka, yra automatiškai perduodami kompiuteriui ir ten saugomi; žmogui mirus, duomenys peržiūrimi, apskaičiuojami ir įteikiamas sprendimas apie tolesnį žmogaus gyvenimą. Jei negatyvioji karma nusveria pozityviąją, tuomet žmogus paskiriamas vargingesnei egzistencijai, nei jis buvo turėjęs praeitame gyvenime. Visa tai atliekama mechaniškai, neasmeniškai, be pasigailėjimo ar apeliacijos.
Žodžiu, karma veikia tarsi koks skaitiklis (kompiuteris) ar Newtono traukos dėsnis. Tiesa, kai kurie guru kalba apie „karmos viešpačius“ (lipika), dar vadinamus „dvasiniais teisėjais ir prisiekusiais“. Beje, tai tik menkos mažumos nuomonė.
2. Įrodymų beieškant
Kalbant apie reinkarnaciją nejučiomis į rūpesčių centrą įsiveržia kitas klausimas: ar reinkarnacija yra tik mitas, vaizduotės padaryis, žmogaus išmislas, ar įrodytinas, taigi realus, dalykas? Atsakymą į šį klausimą galėtų duoti empiriniai (patyrimu paremti) mokslai, filosofija ir teologija. Bent kiek susipažinusiems su krikščioniškąja asmens samprata ir Apreiškimu bus aišku, kad krikščionybėje reinkarnacijai vietos nėra. Bet ar jai vietos randa patirtiniai (empiriniai) mokslai, tai gal reinkarnacijos problema yra verta mokslo žmonių dėmesio?
Kažin ar šis klausimas tik nebus pavėluotas? Šiandien slėpingųjų reiškinių tyrinėtojų jau netrūksta. Beveik kiekvieno didesnio universiteto psichologijos departamentas turi okultizmo studijuotojų. Reinkarnacija taip pat patraukė jų dėmesį. Tarp daugelio reinkarnacijos tyrinėtojų paminėtini: Helen Wambach, Ian Stevenson, Edith Fiore, Peter Moss ir kiti. Mokslinei prieigai prie reinkarnacijos pavaizduoti pasirinksime du pirmuosius, labiausiai žinomus tyrinėtojus: Helen Wambach ir Ian Stevenson. Wambach buvo klinikinė psichologė hipnoterapeutė, o Stevensonas — psichiatras Virdžinijos universitete.
Visų pirma, norint įrodyti reinkarnacijos faktiškumą, reikia kaip nors prieiti prie buvusio gyvenimo prisiminimų. Tie prisiminimai grupuojami į dvi kategorijas: hipnotinę regresiją (grįžimą per hipnozę į ankstesnę būklę) ir spontaniškus prisiminimus.
Pirmos kategorijos prisiminimai būna paskatinami hipnoze. Hipnotizuotojas duoda klientui įvairių sugestijų. Beveik visada hipnotizuotojui pasiseka sužadinti kokių nors vaizdų iš kliento „buvusio gyvenimo“. Savaiminiai prisiminimai turėtų būti autentiškesni, nes jie nėra išprovokuoti tarpininko. Spontaniški prisiminimai paprastai būna vaikų, retai — suaugusių. Rasta vaikų, kurie atkakliai tvirtina, kad jie esą kiti asmenys, gyvenę praeityje. Žinoma, pagrindinė problema tokiu atveju yra prisimintų įvykių istoriškumas ir pasakotojo tikėtinumas.
Helen Wambach tyrimų metodas visai panašus į kitų „buvusio gyvenimo“ terapijų metodus. Savo terapijos grupėse ji atrinkdavo savanorius ir juos užhipnotizuodavo (pastebėta, kad savanoriais siūlydavosi besidomintys reinkarnacija). Tada ji prašydavo savo klientus sugrįžti į, sakysime, XVI ar VIII amžių ir nupasakoti savo įspūdžius. Negavusi atsakymo, ji bandydavo kitą datą. Dauguma klientų smulkiai atpasakodavo savo ankstesnius gyvenimus kokioje nors geografinėje vietoje ir laike. Wambach taip pat vartodavo metodą, vadinamą „išvyka į pasaulį“. Savo „bendrakeleiviams“ ji duodavo maždaug tokias instrukcijas: „Mes grįžtame į praeitį plūduriuodami aplink pasaulį. Kada aš paminėsiu vietovės vardą, leiskite įvaizdžiams ateiti į jūsų psichiką. Tolimųjų Rytų įvaizdis… įvaizdis (kitų šalių)… Dabar pasirinkite savo veikėją“.
Žinoma, tokioje situacijoje atsiranda abipusė sugestija tarp Wambach ir jos klientų. Kartais ji teiraudavosi apie smulkmenas, gaudama pozityvius atsakymus. Wambach kartą išsitarė, kad 80% jos klientų „telepatiškai nujaučia mano klausimus… todėl aš sąmoningai ‘klausiu’ kai kuriuos klausimus tik savo mintimis“. Žurnalo Journal of Proceedings redaktorius Renee Haynes šį Wambach teiginį patvirtina: „Kai asmeniui bus liepiama prisiminti ankstesnius savo gyvenimus, jis savaime priims numanomą sugestiją, kad jis iš tiesų turėjo tokius gyvenimus. Priėmimas darosi dar tikresnis, kadangi jis telepatiškai žino hipnotizuotojo įsitikinimą, jog taip yra“.
Iš tiesų esant hipnozės ar kitoms pakeistoms sąmonės būklėms žmonės būna imlūs paranormalioms ar telepatinėms komunikacijoms, kylančioms iš psichinės–dvasinės–spiritualistinės srities. Beje, toji sritis tebėra neatspėta mįslė. Beje, tyrinėtoja ir psichologė Wambach buvo gana atsargi ir neteigė, kad jos studijos įrodo reinkarnaciją: „Tiesa, kad žmonės išsivaduoja iš simptomų su šios rūšies paaiškinimais (reinkarnacija, A. P.), kuriuos patys sau sugalvoja. Tai („prisiminimai“ iš praeito gyvenimo, A. P.) labai veiksminga terapijos priemonė, bet ji inkarnacijos neįrodo“. Tai pačios Wambach žodžiai. Kai kas abejoja net ir tokios terapijos verte (A. Rogawski, G. MacGregor).
Taipogi pats ponios Wambach veikalas Reliving Past Lives (liet. – Dar kartą grįžti į buvusius gyvenimus), kaip kritikai nurodo, turi nemažai trūkumų, netikslumų ir net prieštaravimų. Pavyzdžiui, tarp jos pateiktų duomenų yra faktinių ar istorinių neatitikimų bei kontradikcijų. Praeities įvykių datavimas taip pat kelia abejonių. Sakysime, jos hipnotizuoti klientai, atpasakodami savo praeitus gyvenimus, dažnai naudoja „pr. Kr.“ ir „po Kr.“ terminologiją. Paprastai žmogus transe pasakoja įvykius lyg jis pats būtų buvęs anuomet gyvenęs asmuo. Beje, gyvenę prieš Kristų nežinojo, kad jie gyveno eroje prieš Kristaus atėjimą; tada net nebuvo datavimo sistemos, nurodančios tokį paskirstymą.
Arba vėl: vienas jos klientas skambinęs pianinu XVI amžiuje. Tuo tarpu pianinas kaip muzikos instrumentas buvo pradėtas naudoti tik XVIII amžiuje. Kiti klientų pavaizduoti dalykai, kaip klasė, rasė, drabužiai, maistas, valgymo įrankiai, gali būti paaiškinami istorijos žinojimu. Labai nedaug „praeities gyventojų“ atsiminimų tegalėjo būti patvirtinti. Iš jų bene būdingiausiu reikėtų laikyti „Annos“ atvejį: jos duotos detalės apie mažo miestelio gyvenimą tarp 1889—1917 m., patikrinus, buvo rastos teisingos.
Ianas Stevensonas laikomas vienu iš didžiausių šios srities žinovų. Jis visą savo dėmesį nukreipė į savaiminius praeito gyvenimo prisiminimus. Keliaudamas po pasaulį ir vietoje patikrindamas tariamus „įsikūnijėlius“. Jo darbas metodologijos atžvilgiu, atrodo, be priekaištų, o jo tyrimų duomenys skelbiami net medicininiuose žurnaluose, kaip, sakysime, Journal of Nervous and Mental Disease. Tame pačiame žurnale buvo įdėta ir redaktorių pastaba, kad, jų nuomone, Stevensonas darąs didžiulę klaidą. Jei ne, tai jis būsiąs žinomas istorijoje kaip XX amžiaus Galilėjus.
Reinkarnacijos keistybės tipiškai pradeda reikštis jau apie antruosius gyvenimo metus. Stevensono tyrinėjimai ribojasi dešimties metų ar jaunesniais vaikais. Savo tyrinėjimuose jis rodo nemaža skepticizmo, klausdamas, ar tie prisiminimai kyla iš to, ką vaikas normaliai išmoko, ar iš to, ką jis paranormaliai sužinojo, ar pagaliau iš to, ką jis patyrė ankstesniame gyvenime. Norėdamas sumažinti, jei ne pašalinti, gyvenime įgytos informacijos įtaką, Stevensonas atmeta suaugusiųjų „praeito gyvenimo prisiminimus“. „Aš įtariu tuos atvejus, — sako jis, — kai tiriamieji individai būna suaugę. Iš tikrųjų juk negalima sukontroliuoti pasąmonės įtakų, kylančių iš tos informacijos, su kuria suaugusiajam teko susidurti“.
Sakoma, kad Ianas Stevensonas savo bylose turi surinkęs daugiau kaip du tūkstančius pranešimų apie „buvusį gyvenimą“. Tie pranešimai surinkti iš įvairių pasaulio kraštų: Indijos, Libano, Šri Lankos, Turkijos ir daugybės kitų šalių. Stevensonas rado, kad iš jų tik keliolika sugestijuoja reinkarnaciją. Kitaip sakant, būtų pagrindo juos aiškinti reinkarnacijos hipoteze. Vaizdumo dėlei trumpai supažindinsime tik su vienu atveju, aprašytu studijoje Twenty Cases (liet. – Dvidešimt atvejų).
1951 01 19 d. šešerių metų berniukas Munna, kirpėjo Šri Jageshwan Prasad sūnus, buvo nuviliotas nuo savo žaidimo ir nužudytas peiliu ar skustuvu. Tų pačių metų liepos mėnesį kitoje to paties miesto dalyje gimė Ravi Shankar. Po keleto metų Prasad nugirdo, kad Ravi save laiko jo sūnumi. Ravi teisingai atpažino žudiką, Munnos senelę ir jo tėvą. Būdamas 2–3 metų prašė, kad jam būtų sugrąžinti žaislai, kuriuos jis turėjęs. Munnos motina, tapusi psichine ligone po sūnaus mirties, pasilaikė žaislus ir kitus jo daiktus kaip prisiminimą. Ravi tuos žaislus teisingai įvardinoo.
Stevensonas pradėjo šį atvejį tyrinėti 1964 m. Abi šeimos beveik viena kitos nepažino, nors du liudininkai tvirtino, kad Ravi ir jo tėvas vieną sykį buvo aplankę Šri Jageshwan Prasad namus. Patikrinus Ravi „prisiminimus“, absoliuti jų dauguma pasirodė besą tikra.
Stevensono mokslinis skepticizmas ir jo kruopštumas tiriant „buvusio gyvenimo atsiminimus“ yra girtini dalykai. Vis dėlto Mark Albrecht randa keletą trūkumų jo moksliniame darbe:
(1) informacija, kuria Stevensonas remiasi, nebūna užrašyta prieš pradedant jos patikrinimą. „Visų tokių apklausinėjimų esminę sunkenybę lemia patyrėjų ir liudytojų atminties (ir net supratimo) nepatikimumas“, — pripažįsta pats Stevensonas;
(2) atpažinimai tariamai buvusio gyvenimo žmonių ir vietų nėra stebimi nesuinteresuotos šalies (neutralių asmenų);
(3) tarp pirmųjų ankstesnės egzistencijos ženklų ir jos iškėlimo į viešumą būna 3–5 metų spraga;
(4) kultūrinėje aplinkoje, kurioje Stevensonas surinko savo pavyzdžius, yra bendras pritarimas reinkarnacijos idėjai. Buvusio gyvenimo atsiminimai, kurie praeina patikrinimą, nėra lygiai pasidaliję pasaulio kultūrose. „Užregistruotų atvejų apimtis labai skiriasi tarp skirtingų kultūrų… (Amerikietiškų atvejų) daug silpnesnės detalės (ir rečiau atsitinka) negu atvejai Azijoje“, — pastebi pats Stevensonas.
Ieškodami reinkarnacijos įrodymų paminėjome du svarbiausius metodus: hipnozę ir „buvusio gyvenimo“ prisiminimus. Tačiau abu šie metodai tebėra problemiški. Bet jei jie ir pasirodytų galiojantys bei patikimi, vis vien jais remiantis surinkti duomenys leistųsi įvairiai interpretuojami.
