Meno istorikas ir apžvalgininkas Pierre’as Téqui (Pjeras Tekí) pasakoja apie apsilankymą Dafnio vienuolyne netoli Atėnų – viename svarbiausių Bizantijos meno paminklų Graikijoje, įtrauktame į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Vienuolynas, pastatytas apie 1100 metus Viduriniosios Bizantijos laikotarpiu, laikomas vadinamojo Makedonų renesanso – Bizantijos politinės, teologinės ir meninės pusiausvyros atkūrimo po ikonoklazmo – pavyzdžiu.
Autorius aprašo Bizantijos Atėnus kaip kitokius nei klasikiniai antikiniai Atėnai: kuklesnius, labiau susitelkusius, bet persmelktus liturginės šviesos. Jis primena, kad IX–XI amžiuje Atėnai nebebuvo filosofijos centras, tačiau išlaikė simbolinę reikšmę kaip Išminties miestas, perinterpretuotas krikščioniškojo tikėjimo šviesoje. Tuo laikotarpiu buvusios pagoniškos šventyklos buvo pritaikytos krikščioniškam kultui.
Didžiausią įspūdį Dafnyje paliko XI amžiaus mozaikos, ypač Kristaus Pantokratoriaus atvaizdas ir teologiškai apgalvotas Kristaus gyvenimo scenų ciklas. Autorius pabrėžia, kad mozaikos čia nėra dekoracija, bet regimoji liturgija, kurioje auksinės teseros (mažos mozaikos plokštelės, – red. past.) perteikia ne gamtos, o dvasios šviesą.
Didžiausią įspūdį Dafnyje paliko XI amžiaus mozaikos, ypač Kristaus Pantokratoriaus atvaizdas ir teologiškai apgalvotas Kristaus gyvenimo scenų ciklas.
Ypatingą vietą pasakojime užima Marijos Paaukojimo Šventykloje mozaika. Stačiatikių kunigas Menas atkreipė autoriaus dėmesį į šį atvaizdą, vaizduojantį Mergelę Mariją, lipančią Šventyklos laiptais. Autorius sieja šią sceną su Rytų krikščionių tradicija, pagal kurią Marija buvo paaukota Dievui ir augo Jeruzalės Šventykloje, tapdama „gyvąja Šventykla“, paruošta Įsikūnijimui.
Tekste taip pat paaiškinama, kad Dievo Motinos Įvedimas į Šventyklą yra viena svarbiausių Rytų Bažnyčios liturginių švenčių, švenčiama lapkričio 21 dieną ir laikoma stačiatikių advento pradžia. Ši šventė, anot autoriaus, tyliai skelbia Kristaus Įsikūnijimo slėpinį.
Apsilankymo pabaigoje aprašomas akatisto himno giedojimas po vienuolyno kupolu, kuris, autoriaus teigimu, tarsi atgaivino mozaikas ir leido patirti Dafnio vienuolyną ne tik kaip istorinį paminklą, bet kaip gyvą liturginę erdvę. Autorius daro išvadą, kad greta antikinių griuvėsių Atėnuose išlieka ir kiti, mažiau pastebimi Atėnai – krikščioniški, tylūs ir kalbantys liturgijos bei šviesos kalba.
