Gegužės 26 dieną Kauno arkivyskupijos kunigai dalyvavo nuolatinio ugdymo konferencijoje, kuri vis dar vyko nuotoliniu būdu jungiantis į bendrystę ir sielovados aktualijų aptarimą. Pandemija, karantinas ir kaip šiomis sąlygomis išlaikyti bei stiprinti kunigiškąją tapatybę kuo geriau pasitarnaujant žmonėms – tokią konferencijos temą šį kartą pasiūlė arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, pagrindinį pranešimą pakviesdamas pristatyti teologijos mokslų daktarą, egzorcistą, kariuomenės kapelioną, kunigą Arnoldą Valkauską.
„Karantinas man buvo absoliutus Dievo malonės laikas“, – sakė kunigas A. Valkauskas, atkreipdamas dėmesį, jog prasidėjus pandemijai jis tikėjosi daugiau ilsėtis. Tačiau viskas tapo malone – tai ir persirgta koronavirusinė infekcija bei supratimas, jog ne pats valdai savo gyvenimą, o ir patirtas žmonių užsidegimas, Dievo žodžio gyvo skelbimo troškimas privertė atsiliepti į jų pasiūlymą tiesiogiai transliuoti Mišias ir kitokiais būdais pasiekti tikinčiuosius, kalbėtis su jais.
Šiandien, pasak kunigo Arnoldo, ir visuomenė, ir Bažnyčia patiria krizę. Kunigams reikia sugrįžti prie giluminio kunigiškosios tapatybės išgyvenimo, sugrįžti prie šaknų – kad jie realiai yra alter Christus; prie suvokimo, kad Dievas tikrai veikia per kunigus ir jų galios yra realios. Vyraujant reliatyvizmui, nūdien kunigų užduotis – perteikti tikrą, o ne savo susikurtą tikėjimą, Bažnyčios mokymą, nes žmonėms nereikia netikrų dalykų.
Kunigams reikia sugrįžti prie giluminio kunigiškosios tapatybės išgyvenimo, sugrįžti prie šaknų.
Kas yra mūsų priešai? Kodėl išgyvenama tokia krizė ir kur išeitis? – klausdamas ir dalydamasis atsakymais su broliais kunigais prelegentas atkreipė dėmesį, jog pasaulio dvasia veikia ir kunigus, ne vienas jų jaučiasi pervargęs, išgyvena vienatvę. Taip vyksta dėl piktosios dvasios veikimo ir dėl asmeninių nuodėmių. Kunigams svarbu neužsidaryti savyje, rinktis drauge melstis, kalbėtis apie tikėjimą, neišgyventi baimės būti nesuprastiems, nepopuliariems, daugiau bendrauti su pasauliečiais, kurie, kunigo Arnoldo žodžiais, kartais net labiau dega tikėjimu. Jis, be kita, priminė ir pabrėžė kardinolo Jozepho Ratzingerio, vėliau tapusio Benediktu XVI, mokymą, didžiojo teologo Karlo Rahnerio įžvalgas, Dykumų tėvų mintis; be to, kunigas kvietė prisiminti arba naujai pažinti garsųjį Denzengerį – katalikų dogmų sąvadą.
„Ieškoti bendrystės šiandien darosi ne prabanga, o būtinumas“, – po šio pranešimo sakė arkivyskupas Kęstutis, atkreipdamas dėmesį į kunigų vienišumo problemą, kuri dabar dar skaudesnė ir dėl pandemijos, ir dėl esamo žmonių susvetimėjimo, kai mažose parapijose kunigų kartais niekas ir neužklausia, kaipgi jie gyvena. Ganytojas paskatino kunigus naujai atrasti dvasinį vadovavimą, kitaip tariant, būtinai turėti dvasios tėvą; be to, vieniems kitus palaikyti, taip pat remtis į Šventąjį Raštą, Bažnyčios dokumentų ir kitos tinkamos dvasinės literatūros studijavimą, kas dabar ypač aktualu, kai visokios žinios tiesiog sprūsta iš ekranų, o žmonėms būtina duoti pamatinius tekstus ir atsakymus.
Dvasininkai taip pat pasidalijo mintimis, ypač pastebėdami, jog šiandienos „nuomonių turguose“ būtina rūpintis „ištuštėjusiais“ tikėjimo perteikimo laukais. Kai dabartinis laikmetis, gyvenimas be Dievo neišvengiamai žmones veda į vienišumą, reikia ieškoti „raktų“ ryšiui su jais. Diskusijoje akcentuota popiežiaus Pranciškaus mintis apie jautrumą žmonėms, šiandienos Bažnyčios pastoracijos kryptį – eiti susitikti su žmonėmis ir skelbti jiems Gerąją naujieną. Pats popiežius Pranciškus yra tokių „tiltų statytojas“, žiūrintis to, kur Dvasia veda.
Konferencijoje kunigams taip pat buvo pristatytos Kauno arkivyskupijoje įsigaliojančios gairės apie laidotuvių pastoraciją. Jas arkivyskupo pavedimu pristatęs kunigas Artūras Kazlauskas atkreipė dėmesį, jog dabar formuojasi naujos laidotuvių tradicijos, tad svarbu išlaikyti du krikščioniškų laidotuvių aspektus: maldą ir paguodą atsisveikinantiems su mirusiuoju. Buvo pabrėžta, kaip svarbu tuo metu būti arti žmonių, o gedintiems artimųjų – matyti užjaučiantį, situaciją suprantantį kunigą arba diakoną. Dvasininkai primygtinai raginami apsilankyti bei pasimelsti ir šermenyse, kur maldos tradicija jau ima nykti; be to, naujai kyla būtinybė paaiškinti žmonėms, kodėl atsisveikinant su mūsų mirusiaisiais yra svarbus ne tik velionio palydėjimas į kapines, bet ir artimųjų dalyvavimas bei malda šventosiose Mišiose.
Pabaigoje arkivyskupas kunigams trumpai pristatė, kaip sutarimo dėl bendro gyvenimo įstatymas, nepažeidžiant LR Konstitucijoje įteisintos šeimos sampratos, galėtų padėti išspręsti kilusią sumaištį, kuomet siekiama lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo. Kunigų dėmesiui pasiūlytas dr. Vyganto Malinausko komentaras, kuris spausdinamas birželio „Artumoje“.
Konferencijai vadovavęs arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas pasidalijo šviesesne viltimi kitą kartą jau susitikti su konfratrais gyvai, o artimiausias toks sutikimas vyks birželio 24-ąją, kai kunigai rinksis drauge švęsti Eucharistijos arkikatedroje Kauno arkivyskupijos dangiškojo globėjo Šv. Jono Krikštytojo Gimimo iškilmėje.
