Įteisinus partnerystę bus keičiama ir visuomenės nuomonė: draudimais, sankcijomis ir privalomu švietimu
Žiniasklaidai gavus „nutekintą“ informaciją apie partnerystės projektą bent akies krašteliu galėjome dirstelti įjo turinį.
Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad dauguma Lietuvos gyventojų nepritaria homoseksualios partnerystės įteisinimui, bet gana palankiai žiūrėtų į tokių porų praktinių problemų sprendimą, nesuteikiant joms šeimos statuso.
Partnerystės projekto rengėjai bando išlaviruoti. Pasirinktas žodynas ir paviešintas projekto apibūdinimas stebina panašumu į kitą Seime jau svarstomą įstatymo projektą – susitarimą dėl bendro gyvenimo. Kuriamas įspūdis, neva partnerystė (kaip ir susitarimas dėl bendro gyvenimo) spręs tik praktines problemas, bet nepakeis šeimos sampratos taip, kad ši apimtų ir homoseksualias poras. Kvepia nesąžiningomis politinėmis manipuliacijomis.
Partnerystė suteiks šeimos statusą tos pačios lyties poroms
Nepaisant politinio blefo apie T. V. Raskevičiaus padarytus kompromisus, visuomenė turi žinoti realias partnerystės pasekmes – lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas reikš šeimos statuso suteikimą homoseksualioms poroms.
Kodėl? 1. Partnerystės institutas yra numatytas Civilinio kodekso Šeimos knygoje, kuri nurodo, kad partnerystės tikslas yra sukurti šeiminius santykius; 2. Konstitucinio Teismo 2011 m. nutarime pateiktas šeimos sampratos išaiškinimas atitinka įstatymo projekte numatytą partnerystės apibrėžimo turinį; 3. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teisinio statuso homoseksualioms poroms suteikimas reiškia šeimos teisinio statuso suteikimą (Schalk and Kopf v. Austria; Vallianatos And Others v Greece).
Taigi, kaip santuoka kuria šeimą tarp vyro ir moters, taip partnerystė kurtų šeimos santykius tarp dviejų suaugusių asmenų. Kitais žodžiais tariant, partnerystė tai – santuokos pakaitalas, leidžiantis, apeinant Konstituciją, homoseksualioms poroms pasiekti tas pačias teisines pasekmes kaip ir sutuoktiniams: įgyti šeimos teisinį statusą.
Netiesa, kad partnerytė reikalinga nesusituokusioms vyro ir moters poroms. Jeigu jos norėtų kurti šeimą, joms nėra kliūčių sudaryti santuoką. Nenorintys prisiimti šeiminių įsipareigojimų nei santuokos, nei partnerystės nesudarys.
Santykių reguliavimas turi atitikti jų prigimtį
Jokios šeimos valstybėje negali būti diskriminuojamos, todėl turi būti vienodai skatinamos ir remiamos. Vienos lyties partnerystei būtų taikomas, pavyzdžiui, Šeimos stiprinimo įstatymas, kurio 4 straipsnis numato, kad valstybės ir savivaldybių institucijos pagal kompetenciją privalo „stiprinti visuomenėje teigiamą požiūrį į šeimą“, „stiprinti valstybės pagalbą ir paramą šeimai“ ir kita.
Tai supančiotų valstybės rankas vykdyti socialinę politiką, orientuotą į vyro ir moters šeimas, kurios užtikrina visuomenės tęstinumą bei kuriose statistiškai palankiausia augti vaikams. O juk būtent dėl šių – į gyvybės pradėjimą nukreiptų – šeimos savybių valstybė yra suinteresuota puoselėti šeimą. Būtent dėl šių savybių lyčių skirtingumas yra esminis šeimos principas, kurį žmogaus prigimtyje atpažino racionalus protas, įtvirtino teisė, tradicijos, stereotipai, papročiai.
Būtent dėl šių savybių šeimos teisė didele dalimi yra sudaryta iš normų, kurios reguliuoja klausimus, kylančius susilaukus ir / arba auginant vaikus. Šeimos instituto nuostatos nėra skirtos santykiams, kurie iš prigimties neturi potencialo susilaukti vaikų ir nėra pagrįsti giminyste.
Tai nereiškia, kad vaikus auginantys vieniši tėvai su savo vaikais nėra šeima. Jie yra šeima pagal giminystės liniją (Konstitucijos 38 str. išskiria ne tik santuoką, bet ir tėvystę, motinystę, vaikystę).
Tai nereiškia, kad negalintys ar nenorintys turėti vaikų sutuoktiniai nėra šeima (kaip ir nematančios ar užmerktos akys nenustoja būti akimis). Valstybė neįpareigoja šeimoje susilaukti vaikų, bet pripažįsta gyvybės pradėjimo potencialą, glūdintį vyro ir moters sąjungos prigimtyje, net jei kažkokių priežasčių jis nesiaktualizuoja. Šiuo aspektu homoseksualios poros prigimtis nėra ir niekada nebus tapati vyro ir moters sąjungos prigimčiai.
Teisingumas įpareigoja vienodus santykius reguliuoti vienodai, bet skirtingus – skirtingai. Teisinga homoseksualioms poroms numatyti tinkamą ir joms reikalingą teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų bendrai sukurto turto apsaugą, informacijos gavimą ligos atveju, paveldėjimą ir t. t. Tai numatyta susitarimo dėl bendro gyvenimo projekte, kuris nekeistų galiojančios šeimos sampratos.
Neteisinga per partnerystės institutą suteikti šeimos statusą, kuris įpareigotų homoseksualias poras traktuoti, remti ir skatinti vienodai kaip vyro ir moters šeimas. Šių santykių prigimtis kita ir jie skirtingai prisideda prie visuomenės bendrojo gėrio.
Kaip bus keičiama visuomenės nuomonė?
Seimo narys T. V. Raskevičius teigia, kad visuomenės pritarimas partnerystei atsiras po priimto įstatymo. Jis teisus.
Partnerystė suteiktų valstybėje viešai pripažįstamą šeimos statusą tos pačios lyties poroms. Tuo pačiu tai pakeistų galiojančią šeimos sampratą. Lietuvos teisėje šeimos samprata nustotų būti prigimtinė, nes joje neliktų esminio šeimos principo – lyčių skirtingumo ir papildomumo.
Ne, tai, kad netoliese apsigyvens homoseksualūs partneriai, kaimyninių šeimų nenuskriaus. Tačiau teisinės šeimos sampratos keitimas turės neigiamas pasekmes konstitucinėms įsitikinimų, sąžinės, žodžio laisvėms ir tėvų teisei auklėti savo vaikus.
Neatsitiktinai partnerystės šalininkai yra pasirengę griežtinti „neapykantos kalbos“ ribojimus. Kaip rodo gausūs užsienio valstybių pavyzdžiai, sankcijų už „neapykantos kalbą“ galima susilaukti dėl naujos šeimos sampratos neatitinkančios nuomonės, paskelbto neparankaus socialinio, mokslinio, istorinio fakto ar Biblijos eilutės.
Vienas iš paskutinių tokių rezonansinių atvejų – Kolumbijos socialinių tinklų žvaigždės Erikos Nieto (Kika) byla. Youtube platformoje atsakydama į sekėjo klausimą, Kika pasidalino savo nuomone, kad santuoka galima tik tarp vyro ir moters. Po aktyvistų skundų, kad toks pasisakymas yra įžeidžiantis ir diskriminuojantis, teismas nurodė Kikai panaikinti video įrašą, nes priešingu atveju susilauks kriminalinių sankcijų. Šiuo metu Kika bylinėjasi Kolumbijos Konstituciniame Teisme dėl teisės į žodžio laisvę.
Neatsitiktinai partnerystės šalininkai paprastai palaiko ir Stambulo konvenciją. Tai galingas tarptautinis įrankis, numatantis finansines lėšas ir įvairias priemones, skirtas keisti visuomenės mąstymą, elgesį ir kultūrą, kad „stereotipiniai“ lyčių vaidmenys virstų „nestereotipiniais“.
Partnerytės įstatymu pakeitus teisinę šeimos sampratą, keisis ir mokinių rengimas šeimai. Švietimo įstaigos vaikus turės mokyti, jog susituokusių vyro ir moters šeima bei homoseksuali partnerystė yra „tokia pati šeima“. Tai turėtų neigiamas pasekmes tėvų konstitucinei teisei nevaržomai rūpintis vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus (Konstitucijos 26 str.).
Visa tai ir panašios priemonės sparčiai keis visuomenės nuomonę. Bent jau tą dalį, kurią matysime viešai.
Kol dar ne vėlu
Bene visose valstybėse, įteisinusiose tos pačios lyties asmenų santuoką, prieš tai buvo įteisinta vienos ar kitos formos partnerystė. Vidutiniškai nuo partnerystės įteisinimo iki santuokos sampratos pakeitimo valstybėse praėjo 8,6 metai.
„Atsilikusi“ Lietuvos visuomenė turi pranašumą – ji gali pasimokyti iš svetimų klaidų. Mes matome, kokiu keliu kitose valstybėse buvo pasiekta skirtingų „šeimų“ lygybė, įskaitant ir „tėvystės lygybę“. Mes matome, kokias pasekmes ši lygybė neša visuomenės laisvei.
Tai atkakli, daug kartų kartota ir gerai žinoma politinė strategija. Į šeimos institutą įkėlus vieną koją, žingsnis po žingsnio bus einama toliau. O kelio atgal nebebus.
