Postmoderni visuomenė ir Evangelijos iššūkis. Geroji naujiena išlieka ta pati, turinys nesikeičia, bet kokią formą turime rinktis, kad būtume išgirsti dabartiniame laikmetyje?
J. Hartlas savo paskaitoje, kurią jis skaitė Ramintojos bažnyčioje spalio 17 d., akcentavo veiksmingą liudijimą, kuris prasideda nuo šiuolaikinio žmogaus pažinimo. Hartlas remiasi apaštalo Pauliaus evangelizavimo modeliu Atėnų Areopage – Paulius atranda „atviras duris“, pradėdamas nuo atėniečių religinių ieškojimų. Šiuolaikinis krikščionis neturi pradėti nuo pasmerkimo, bet nuo bendro taško su netikinčiaisiais paieškos. Prieš pateikdami atsakymą, bandykime suprasti – o koks gi yra klausimas?
Dabarties žmogus, ypač jaunas žmogus, nekelia klausimo kas yra nežinomas Dievas, kaip atėniečiai Pauliaus laikais. Vienas iš esminių klausimų, kuris rūpi šiam žmogui – kas yra realybė? Postmodernus žmogus realybę suvokia „iš vidaus“, ji nėra objektyvi – emocijos laikomos tiesos šaltiniu. Kiekvienas pats nusprendžia, kas yra tikra, gražu ir teisinga. Pasekmės – laisvė virsta sumaištimi ir depresija; žmogus pasimeta kaip astronautas, atitrūkęs nuo žemės. Žmogus, atskirtas nuo kažko didesnio už save (Dievo), praranda kryptį ir džiaugsmą, galiausiai – prasmės pojūtį.
J. Hartlas atpažįsta tris šiuolaikinius poreikius, atveriančius duris Evangelijai:
Pirmasis poreikis yra orientacija gyvenime –jauni žmonės nori aiškių gairių, kaip gyventi. Užaugo karta, kuri yra tokia sutrikusi, kad sako: aš nežinau, kaip gyventi gyvenimą – planuoti dieną, karjerą, kurti tvarius santykius. Ir mes neturime bijoti pasiūlyti gyvenimo gaires.
Antras labai ryškus poreikis yra emocinė sveikata – žmonės ieško vidinio gijimo, santykių, bendruomenės. Emocinė sveikata yra viena didžiausių mūsų visuomenės problemų. J. Hartlas provokuoja krikščionis paklausti savęs – kiek mes patys rūpinamės savo emocine sveikata ir branda, sveikais santykiais? Ar mes, kaip krikščionių bendruomenės, esame pavyzdžiai emociškai brandaus dvasingumo.
Ir galiausiai dar vienas poreikis, kurį Hartlas įvardino kaip galimas atviras duris Evangelijos skelbimui tai kontrakultūrinės idėjos . Jaunimas trokšta autentiškumo. Žmonėms nepatinka, kai jais manipuliuojama.
Mums nereikia Bažnyčios, kuri atkartoja kultūrines idėjas, tiesa? Žmonės ilgisi kažko tikro iliuzijų ir apgaulės amžiuje. Ir net jei mes gyvename savo asmeninėje realybėje, gera naujiena yra ta, kad tikrajai realybei tai nerūpi. Ji tiesiog yra. Realybė yra siena, į kurią atsimušame, jei sekėme savo susikurta iliuzija. Hartlo teigimu, mūsų visuomenė yra susidūrimo su realybe laike. Anglų rašytojas G. K. Chestertonas kartą pasakė: Jei kažkur randate tvorą, įsitikinkite, kad žinote, kodėl ta tvora yra ten, prieš ją nugriovę.
Grįžtant prie Evangelijos žinios patrauklumo šiuolaikiniam postmoderniam žmogus, tas žmogus iš tiesų trokšta patirti šventumą, būti paliestas transcendencijos, patirti Dievą. Jei mes siūlome Evangeliją kaip kažką drąsaus ir kitokio, kas turi savo kainą, kas suteikia aiškią orientaciją, jei mes kviečiame patirti tikrą šeimą, kuri yra šilta ir svetinga, kurioje kiekvienas yra laukiamas, siūlome šventumo, kuri išlaisvina iš priklausomybių ir emocinių problemų, tada krikščionybė yra labai aktuali. .
Ir Jėzus taps atsakymas į gerai suprastus postmodernioje žmogaus klausimus. Tai bus Evangelijos skelbimas. Žmonių širdys atviros, žmonės ištroškę, ir atėjo laikas derliui.
