Šiuolaikinio liberalizmo tendencijų lyginimas su garsiąja Džordžo Orvelo distopija „1984-ieji“ – toks dažnas ir įprastas, kad kartais atrodo net nuvalkiotas. Vis dėlto atskiri distopijos aspektai – visa stebintis Didysis Brolis, meilė per prievartą, sau prieštaraujantis mąstymas – verti vis naujų aptarimų ir apmąstymų. Šįsyk apžvelkime tokį aspektą kaip naujakalbė.
Šiuolaikiniai liberalai iš pradžių kultūroje, žiniasklaidoje, akademiniuose sluoksniuose, o galiausiai – politikoje ir teisėje diegia sąvokas, kuriomis vadina visai ką kita, nei įprasta visuomenėje. Žmonės po truputį pratinami prie „pažangaus“ mąstymo, į teigiamai skambančias sąvokas sukišant joms svetimas prasmes, kurias įvardijant įprastais žodžiais jos būtų atmestos. Išnarstykime pagrindines tokias sąvokas su primestomis prasmėmis, demaskuodami klastotes.
Diktatas nėra laisvė
Pats liberalizmo vardas kildinamas iš lotyniško žodžio, reiškiančio laisvę. Klasikiniai liberalai jos ir siekė, pripažindami teisę gyvuoti ir plėtotis įvairiems požiūriams. Nūdienos liberalai elgiasi priešingai. Deklaruodami laisvę jie siekia patys nustatyti jos turinį, kryptį bei ribas. Trys didžiausi baubai, kuriuos siekiama ištremti už laisvos visuomenės ribų – konservatyvi moralė, monoteistinė religija ir tautinė valstybė.
Kalbant konkrečiau, žmonėms pripažįstama teisė į lytinį gyvenimą už santuokos ribų ir net homoseksualius santykius, bet griežtai draudžiama tokius santykius kritikuoti. Pripažįstama teisė garbinti bet kokius dievus, bet užkardoma teisė teigti, jog ta ar kita dievybė – vienintelė teisinga, o jos tiesa – vienintelė tikra. Sveikinama žmogaus teisė apsigyventi svetimoje šalyje, bet su didžiausiu įniršiu puolama teisė ginti savo šalį nuo svetimųjų invazijos.
Išvada: liberalioje santvarkoje galimos tik vienokios pažiūros – liberalios. Su antraeiliais skirtumais. Konservatizmas, nacionalizmas ir monoteizmas klasikine prasme – draudžiami. Taigi, laisvės vardu įvedinėjamas pažiūrų monopolis ir diktatas: mes priversime jus būti laisvais.
Privilegijos nėra lygybė
Nugalėjusio liberalizmo šalyse išskiriamos „pažeidžiamos“ grupės, kurioms – žinoma, lygybės dėlei – skiriamas ypatingas rūpestis. Neva siekiant pusiausvyros nuo vienų kraštutinumų pereinama prie kitų, kas buvo diskriminuojamas, dabar – privilegijuojamas. Pagal seną, gerą principą: kas buvo nieks, tas bus viskuo. Na ir, žinoma, atvirkščiai.
Dabar tokioje visuomenėje moteris gali gauti geresnę vietą mokykloje ar darbovietėje, nei vyras, vien dėl savo lyties, net jei varžovas vyras – ir gabesnis, ir darbštesnis. Atitinkamai juodaodis gali gauti geresnę vietą, nei baltasis, ateivis – nei vietinis, žydas ar musulmonas – nei krikščionis, alternatyvaus lytiškumo šalininkas – nei prigimtinės lyties atstovas.
To maža. „Pažeidžiamųjų“ grupių nariai gali griežtai kritikuoti praeityje dominavusių grupių žmones ir netgi tyčiotis iš jų, o pastariesiems net ir švelniausia kritika „pažeidžiamųjų“ atžvilgiu uždrausta. Ir net nusikaltimai, pavyzdžiui – smurto atvejai, vertinami hierarchiškai: vienaip „dominuojančiojo“ prieš „pažeidžiamąjį“, kitaip – dviejų „lygiaverčių“, trečiaip – „pažeidžiamojo“ veiksmai prieš „dominuojantįjį“.
Reziumuojant – lygybės vardu tiesiog įtvirtinamos naujos hierarchijos ir nauja diskriminacija. Ji, kažkodėl, vadinama pozityviąja. Tai, matyt, viską keičia.
Konformizmas nėra tolerancija
Seniau tolerancija reiškė antraeilių skirtumų ignoravimą dėl bendrų, jungiančių vertybių. Pavyzdžiui, katalikai ir protestantai galėjo toleruoti vienas kitą dėl vienijančio tikėjimo objekto, nors ir suprantamo skirtingai, arba dėl to, kad priklausė vienai tautai. Tokia tolerancija buvo puikiai suderinama su laisve ir įvairove. Katalikas galėjo kritikuoti protestanto tikėjimą ir atvirkščiai. Dabar tolerancija vadinamas paprasčiausias prisitaikymas, mažų mažiausiai – žvelgiant į kitoniškumą abejingai, bet pageidautina – jį entuziastingai sveikinant.
Lyg taisyklė, patys liberalai, reikalaudami tolerancijos, dažniausiai – migrantams, homoseksualams ir transseksualams – stokoja net paprasčiausio žmogiško geranoriškumo, susidūrę su oponentais iš konservatyviosios ar tautininkiškos pusės. „Homofobai“ ir „ksenofobai“, „fašiai“ ir „naciai“ liberalų žodyne kaitaliojasi su keiksmažodžiais ir smurtiniais raginimais. Beliktų pridurti, kad ir agresija nėra tolerancija, kaip ir iš kitų reikalaujamas prisitaikymas.
Ištvirkavimas nėra meilė
Šios skilties būtų galima išvengti: koks kieno reikalas, kas su kuo miega? Problemos kyla, kai privatūs reikalai brukami į viešumą, demonstruojami žmonėms, kurie mielai apsieitų be tokios žinios. Maždaug – jūs privalote tai priimti ir gerbti, nes meilė yra meilė.
Vis dėlto po meile čia slypi visai kas kita, o būtent – seksas. Ką erzintų keturių muškietininkų tarpusavio meilė? Gal tiktai žmogų, kuris pats nusipelnytų keistuolio vardo. O štai lytiniai santykiai tarp keturių muškietininkų jau glumintų daugelį. Seksas, išeinantis už vyro ir žmonos tarpusavio santykių, atvirų gyvybei, lietuvių kalbos žodyne turi savus pavadinimus – ištvirkavimas, paleistuvystė, gašlavimas. Kuo čia dėta meilė?
Žinoma, demokratinėje valstybėje tam tikri moraliniai klausimai gali būti palikti laisvai žmogaus valiai. Tik susimildami, susilaikykite nuo mėginimų priversti jus mylėti. Meilė gali kilti tik iš laisvos valios. O bandymai brukti meilę prievarta iššaukia tiktai priešiškumą.
Niveliacija nėra įvairovė
Šiuolaikiniai liberalai itin pabrėžia įvairovę – pažiūrų, tikėjimų, tautų, rasių, lyčių, lytinių orientacijų… Deja, kaip matėme anksčiau, pažiūros ir tikėjimai privalo atitikti kanonus. Lytys ir lytinės orientacijos, tiesa, liberalioje visuomenėje gali būti įvairios, bet perėjimas iš vienos orientacijos į kitą toleruojamas tik viena kryptimi. Jei žmogus prigimtinę orientaciją keičia į alternatyvią, viskas tvarkoje, o jei atvirkščiai, tokie atvejai slepiami ir neigiami.
Atskiro aptarimo nusipelno tautų ir rasių įvairovė. Norint ją išsaugoti būtina užtikrinti kiekvienos tautos arba rasės teritoriškumą. Lietuva vertinga savo lietuviškumu, Japonija – japoniškumu, Etiopija – etiopiškumu. Negausios atvykėlių grupės nėra pavojingos krašto savasčiai – ją netgi praturtina. Bet masinis tautų kraustymasis ir maišymasis ilgainiui baigiasi vienu iš dviejų – arba gausesnės ir stipresnės tautos nustelbia smulkesnes ir silpnesnes, arba tiek vietiniai, tiek atvykėliai praranda savo tapatumą. Tautų mozaika tampa vis skurdesnė, kol telieka viena spalva.
Lieka tik džiaugtis, kad pastaroji perspektyva – greičiau teorinė. Žmonių polinkis burtis į grupes pagal kilmę, kalbą, kultūrą yra natūralus. Jei sunyks vienos tautos, jų vietas užims kitos. Taip istorijoje būta daugelį kartų. Tik būtų liūdna išvysti nykstant savąją tautą.
Propaganda nėra išsilavinimas
Liberalai itin mėgsta girtis savo pranašumu prieš konservatorius ir tautininkus, prisiskirdami sau geresnį išsilavinimą. Kartais tai gali būti tiesa: nugalėjusio liberalizmo šalyse alternatyvių pažiūrų žmonėms tiesiog užkertamas kelias į mokslus. Vis dėlto pagrindinė problema yra pažiūrų suplakimas su žiniomis ir protu. Beveik kiekvienoje pasaulėžiūrinėje stovykloje rasime gilesnio ir lėkštesnio mąstymo žmonių, eruditų ir beraščių. Pažiūros nėra vien žinių ar proto sritis, bet ir valios. Proto ir valios sambūvyje gimsta vertybės.
Sovietų universitetuose dėstytas mokslinis komunizmas, nacių mokyklose – hierarchinės rasinės teorijos. Šiandien jau retas intelektualas laikytų šias disciplinas mokslu. Tai buvo ideologinė propaganda. Neatmestina, kad greitu laiku tarp tokių propagandinių disciplinų pateks ir liberalų teorijos apie dėsningą civilizacijos raidą link pažangiausios pasaulėžiūros – liberalizmo, apie gausybę lyčių, apie globalizmo pergalę, apie tautų bei rasių maišymosi naudą ir būtinybę.
Šiandien liberali švietimo, kultūros ir žiniasklaidos sistema farširuoja jaunimą savo pažiūromis, o šie adeptai laiko tai išsilavinimu. Dėsninga, jog daugelis žmonių bet kokioje sistemoje eina lengviausiu keliu ir mieliau kuo nors įtiki, nei kritiškai svarsto. Užtai daugelio liberalų išmintis ir išsilavinimas baigiasi savame informaciniame burbule. Susidūrę su pirmu protingesniu ir labiau apsiskaičiusiu oponentu jie atrodo apgailėtinai. Būtent dėl to siekiama įvesti cenzūrą mokyklose, universitetuose, kultūroje ir žiniasklaidoje. To reikia tik melui. Tiesa pati pajėgi save apginti.
Neįmanoma viename straipsnyje aptarti visų klastočių. Tikėkimės, kad nuo šiol didesnė dalis skaitytojų ims kritiškiau vertinti tai, ką jiems pateikia sistema. Savo pačių ir visuomenės labui.
