Gimiau Juanio provincijoje laimingais 1952-aisiais.
Po karo.
Kai užaugsiu, jau bus komunizmas.
O kol kas aš mokykloje.
Man čia patinka – švaru, šviesu ir erdvu, spalvoti plakatai ant sienų, skanduotės, rikiuotės, uniforma!
Kasdien sužinome ką nors nauja apie pasaulį ir mūsų šalį.
Pirmininkas Mao – didžiausias žmogus istorijoje. Kaip gerai, kad jį turime!
Kasdien klausome jo kalbų per radiją, mokytojai padeda suprasti ir įsiminti jo citatas.
Vakarais nebenoriu namo – ten gūdi, slogi atmosfera, glaudžiamės su tėčiu, mama ir trim sesėm ankštame pusrūsy. Sako, prieš karą pusė šios gatvės priklausė mūsų senelei, bet ji bloga, liaudies priešė, tai viskas atiteko liaudies draugams, o mums liko pusrūsis.
Ir teisingai.
Bet tėvai… Nesuprantu aš jų. O jie – manęs. Pasakoju parbėgęs džiugiai ką apie Pirmininką, o jie tyli nudelbę akis arba vos vos šypteli. Kraupokai kažkaip. Nelinki, matyt, man gera. Kas tik mane džiugina – jiems nepatinka… Šneka nesąmones.
Iš pradžių keista buvo, bet paskui mokytojai paaiškino: jie seni, gimę dar aname pasauly, o surūdijusio puodo nebenušveisi kaip naujo – toks jau ir bus, reikia išmesti.
Man keturiolika! Mokykloj organizuoja būrius aktyviausių, sąmoningiausių moksleivių – jau pats laikas ir mums prisidėti prie kultūrinės revoliucijos. Aš, aš pirmas!
Mus moko atpažinti užsimaskavusius užsienio agentus. Net neįtartum – operos solistas, poetas, Ming dinastijos specialistas, net paprastas sargas, o, pasirodo, pinkles rezga Pirmininkui, šulinius nuodija, komunizmui bando kelią užkirsti! Siaubas, ReikiaKažkąDaryti.
Tai mes ir darom: pagaunam gatvėj ir tardom. Išverčiam namus. Liepiam prisipažint. O neprisipažįsta, bjaurybės! Bet mūsų nepaimsi – mes metodus taikom, fizinio poveikio. Valom. Tvarkom. Likviduojam atliekas, ške.
Atmintinę turim, ten viskas surašyta: skaito Li Bo – Mao priešas, cituoja Konfucijų – Amerikos šnipas ir t. t.
Atimam iš mergų kosmetiką. Apstumdom už siauras kelnes. Sulaužom aukštakulnius. Nėr ko buržuazinius išmislus platint.
Vakar įsiveržėm į Pekino operhauzą, viską išdaužėm, sudeginom kostiumus, dekoracijas, libretus!
Poryt varom Didžiosios Sienos apgriaut! Pakeliui kelias budistines šventyklas dar padegsim.
Mao mus myli. Nemokamai traukiniais važinėtis po visą Kiniją leido – jaunimo mainai, „dalinimasis patirtimi“.
Nuostabūs metai!
Bet jau 1967-ieji. Pirmininkas sako, kad mes politiškai nebrandūs ir stokojam kompetencijos. Jam geriau matyti…
Bet mes nieko kita nemokam, stengiamės iš širdies…
Vieną rytą miestą užplūdo kariuomenė. Gaudė mus Pirmininko įsakymu ir šaudė vietoje.
Beveik visi mano draugai žuvo… Kelis pagavo ir surengė viešą parodomąją egzekuciją aikštėj. Mačiau pro plyšį palėpės stoginėje.
Drebėjau kelis mėnesius, išlįsdavau tik naktimis.
Sutriko miegas, panikos atakos – nebesiorientuoju tikrovėj.
Net nežinau, kiek laiko praėjo, kol atsidūriau čia – psichiatrinėj.
Keliolika senų draugų sutikau – visiems panašios bėdos.
Mus gydo.
Dabar jau 2023-ieji…
Sako, gal net išleis.
Turbūt mūsų vėl reikia.
