Abby Johnson (Eibi Džonson) yra amerikietė aktyvistė, kovojanti prieš abortų darymą. Ji dirbo „Planned Parenthood“ („Planuotos tėvystės”) abortų klinikoje, buvo šios klinikos direktorė, tačiau atsistatydino 2009 m. Kaip ji teigia iš pareigų nusprendė pasitraukti po aborto stebėjimo ultragarsu.
„Padėjau atlikti 22 000 abortų, bet Dievas man atleido”, – skelbiama autorės pasidalinime šokiruojančia patirtimi.
Pagal A. Johnson memuarus „Unplanned” („Neplanuotai”) 2019 m. sukurtas to paties pavadinimo filmas. Kviečiame skaityti „Christian Post” publikuoto autorės liudijimo.
Dievo gailestingumas gali būti nesuvokiamas. Kodėl Jėzus mus taip myli, nors mes taip Jį įžeidžiame, net ir tada, kai vėl ir vėl stengiamės nenusidėti? Tai išmokau priimti nuolankia širdimi, atsiremdama į Dievo meilės slėpinį, nes negalėjau stipriau priešintis tam, ką Jis norėjo, kad daryčiau.
Neseniai gavau žinutę iš moters, kurią konsultavau, kai dirbau „Planuotos tėvystės” tarnyboje. Ši moteris buvo labai supykusi ant manęs. Ji sakė, kad melavau sakydama, kad jos kūdikis nejautė skausmo ir kad jis iš viso nebuvo išsivystęs. Ji sakė, kad net nenorėjo aborto, o paskui parašė: „Tikiuosi, kad gerai jautiesi dėl to, kad visi šie kūdikiai mirė tavo dėka. Tikiuosi, kad apie juos sapnuoji, girdi jų verksmą… Tu taip džiaugeisi, kad įkalbėjai mane pasidaryti abortą. Nuo tos dienos dėl tavo melo gyvenu lydima gailesčio”.
Toliau ji sakė, kad nors aš parašiau knygų ir apie mano gyvenimą buvo sukurtas filmas, jai liko tik „negyvas kūdikis ir visą gyvenimą trunkantis apgailestavimas”.
Jos žodžiai šiurkštūs, tačiau jie vis tiek skamba teisingai. Žinau, kad jai melavau, net ir tuomet, kai pajutau joje dvejonę, neskyriau laiko jos apmąstyti. Jau sakiau tai anksčiau ir dabar pakartosiu dar kartą: nesu didvyrė. Tik nustojau daryti tai, ko apskritai neturėjau daryti. Tai nėra didvyriška, o tiesiog blogio ištaisymas.
Nepykstu dėl šių moters žodžių. Aš dėl jos sielvartauju. Norėčiau, kad dėl jos ir daugybės moterų, kurias konsultavau „Planuotos tėvystės” organizacijoje, būčiau pasielgusi kitaip. Ten padėjau atlikti daugiau nei 22 tūkst. abortų, įskaitant ir mano pačios du abortus. Tai didžiulis skaičius mirusių kūdikių, kurie buvo sukurti pagal Dievo, kuriam tarnauju, paveikslą bei panašumą.
Ir vis dėlto Dievas man atleido. Tai vienintelė priežastis, dėl kurios galiu miegoti naktimis. Tik dėl didžiulio Dievo gailestingumo galiu išgyventi kiekvieną dieną, neslegiama to, ką padariau abortų klinikoje.
Tik dėl didžiulio Dievo gailestingumo galiu išgyventi kiekvieną dieną, neslegiama to, ką padariau abortų klinikoje.
Liūdniausia tai, kad moteris man parašė iš netikro profilio. Net negalėjau jai atrašyti. Norėjau pripažinti jos pagrįstą pyktį ir atsiprašyti už tai, ką jai padariau. Nors mano darbas yra tiesiogine prasme kalbėti apie visus nuostabius dalykus, kuriuos Dievas man davė gyvenime, tai nereiškia, kad nesigailiu dėl to, ką padariau, dėl viso melo, kurį sakiau moterims.
Tą dieną, kai JAV Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo didžiąją abortų bylą, vienoje pusėje buvo abortų šalininkai, kitoje – gyvybės gynėjai. Buvau netoli praėjimo, skiriančio abi puses, ir negalėjau nepastebėti abortų šalininkų, kurie skandavo ir laikė savo plakatus. Jie buvo tokie pikti. Tačiau labiausiai mane pribloškė ir privertė nubraukti ašarą tai, kad kažkada buvau toje pusėje.
Skandavau už gyvybės gimdoje naikinimą, melavau moterims, sakydama joms, kad joms reikia abortų. Kai atėjo mano eilė kalbėti, nesilaikiau scenarijaus, ir kalbėdama tiesiai iš širdies pasakiau, kad labai atsiprašau už tai, ką dariau „Planuotos tėvystės” abortų klinikoje, kad labai, labai atsiprašau už tai, kad sakiau moterims, jog joms reikia pasidaryti abortą. Tuo metu sulaikiau ašaras ir mačiau, kad daugelis žmonių minioje man skyrė daug dėmesio.
Tai buvo nepamirštama, nepagražinta akimirka, kai Dievo gailestingumas buvo labiau nei akivaizdus. Stovėjo moteris, kuri padarė tikrai siaubingų dalykų, bet Dievas ją pasiekė savo meile ir gailestingumu ir taip pakeitė, kad dabar ji kalbėjo už kūdikius įsčiose ir motinas, tapusias abortų žiaurumo aukomis. Niekas nėra už Dievo gailestingumo ribų.
Dievas jus be galo myli. Jis laiko jus savo širdy ir yra pasirengęs suteikti jums neaprėpiamą savo gailestingumą. Tačiau tai taip pat reiškia, kad ir mes turime būti gailestingi, nelaikyti nuoskaudų, nesekti įžeidimų prieš mus ir nelaikyti pykčio. Raktas į Dievą yra išlaikyti žvilgsnį nukreiptą į Kristų ir leisti Jam augti mumyse, kai mes mažėjame.
