Ketvirtadienį Seimas neįteisino privalomo medikų ir socialinių darbuotojų skiepijimo.
Už privalomus skiepus balsavo 60 Seimo narių, prieš buvo 53, dešimt susilaikė.
Pataisas palaikė tik valdantieji, prieš buvo visų opozicinių frakcijų nariai.
„Siūlyčiau kiekvieną dieną atsivertus kasdieninę statistiką pažiūrėti, kiek mirusių ir gulinčių reanimacijoje žmonių buvo skiepyti. Turėtumėt gėdos“, – po balsavimo sakė Ingrida Šimonytė.
Taip ji reagavo į „valstiečių“ frakcijos nario Dainiaus Kepenio teiginius, kad vakcinacija neturi reikšmingos įtakos užkertant kelią COVID-19.
„Tie žmonės, kurie kiekvieną dieną mato, kas darosi po skiepo, kurie žino, kad po žeme guli 4680 žmonių su skiepu, jie tą supranta, ką daro, ir jie tikrai nebenori būti tos pasaulinės mafijos sąmokslo aukomis“, – kalbėjo D. Kepenis.
Statistikos departamento duomenimis, nuo pandemijos pradžios pilnai paskiepyti nuo COVID-19 mirė 704 žmonės.
„Turime naudoti visą kompleksą priemonių užtikrinat kaip galima mažesnį ligos, viruso plitimą“, – prieš balsavimą sakė Liberalų sąjūdžio seniūnas Eugenijus Gentvilas.
„Kiekviena gyvybė yra verta Seimo narių pastangų imtis priemonių. Jei nesiimame priemonių, patys iš dalies turime prisiimti atsakomybę už kiekvieną mirtį“, – teigė jis.
Premjerė Ingrida Šimonytė tvirtino, kad labai svarbu, jog medikai galėtų savo darbą dirbti ramiai ir sklandžiai, kad patirtų riziką kuo mažiau rizikų.
Vakcina / BNS nuotr.
Lietuvos regionų frakcijos narys Remigijus Žemaitaitis sakė, kad įstatymo pataisos skaldo visuomenę, politikus ir yra nereikalingas. Jo duomenimis, tik apie 1 proc. gydytojų, kurie tiesiogiai dirba su pacientais, yra nepasiskiepiję nuo COVID-19.
„Mūsų visa ugnis nukreipta į tą visuomenės dalį, kuri yra sąmoninga ir padeda kovoti su COVID-19“, – sakė jis.
Pakeitimą inicijavo Vyriausybė, argumentuodama siekiu užtikrinti sveikatos apsaugos ir socialinės globos įstaigų darbą, sparčiai plintant COVID-19 omikron atmainai.
Įstatymo projekte siūlyta, kad dėl užkrečiamos ligos paskelbus ekstremalią situaciją ar karantiną, tam tikrų sričių darbuotojai galėtų dirbti tik pasiskiepiję nuo tos užkrečiamosios ligos ir tik tol, kol bus laikomi įgijusiais imunitetą nuo minėtos ligos.
Privalomą skiepijimą norėta įvesti asmenims, dirbantiems sveikatos priežiūros bei socialinės globos įstaigose, taip pat čia teikiantiems valymo, maisto tiekimo ir kitas paslaugas, į namus vykstantiems socialiniams darbuotojams.
Išimtis dėl privalomų skiepų norėta taikyti darbuotojams, kurie negali pasiskiepyti dėl medicininių priežasčių bei tiems, kurie yra persirgę koronavirusu, kol bus laikomi įgijusiais imunitetą.
Nepasiskiepiję ir išimtims nepriklausantys darbuotojai būtų negalėję dirbti kontaktiniu būdu. Jei darbo pobūdis būtų leidęs, jie būtų galėję dirbti nuotoliniu būdu, jei ne – būtų perkelti į kitas pareigas, kurioms nereikia skiepytis, o jei tokios galimybės nėra – nušalinami nuo darbo nemokant atlyginimo.
Praėjus trims mėnesiams nuo nušalinimo pradžios darbdavys būtų galėjęs nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėdamas išeitinės išmokos.
Pataisų kritikai tvirtino, kad pandemijos valdymo politika turi remtis pasitikėjimu, o ne prievarta.
