Kai susitinku su savo bičiuliais krikščionimis ir per pokalbius aptariame mūsų laikmečio aktualijas, neretai iškyla laikų pabaigos tema. Kone kiekviename amžiuje susidūrus su iššūkiais, katastrofomis ar reiškiniais, kurie prislegia žmogų, neišvengiamai iškyla klausimas apie besibaigiantį pasaulį.
Žinoma, krikščioniškas tikėjimas pats savyje reikalauja neužmiršti, kad esame laikinos būtybės, keleiviai šioje Žemėje, ir laukiame savo Gelbėtojo Jėzaus Kristaus sugrįžimo. Sunkūs laikai priverčia mąstyti apie pabaigos dalykus. Juk žodis „eschatologija“ išvertus iš graikų kalbos reiškia „mokymą apie paskutinius dalykus“.
Suprantama, kad pokalbiuose kartojantis eschatologinėmis temomis reikia grįžti prie šaltinio. Tad atsiverčiu Evangelijoje pagal Luką Jėzaus kalbas apie paskutinius laikus. Jose galime rasti šiuos žodžius: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus (…) Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos“ (Lk 21, 9-11; 25-26).
Ko gero, ne vienas iš mūsų šioje ištraukoje atpažinsime savo laikmečio aktualijas. Įtampos tarpvalstybiniuose santykiuose, gamtos kataklizmai, ligos, baisus nerimas, persekiojantis šiuolaikinį žmogų, ir baimė, nuo kurios, kaip Jėzus sakė, džiūstama – visus šiuos požymius aptinkame Jėzaus kalboje.
Tad gal jau viskas? Tačiau išvardinęs visus ženklus, kuriems dėmesingas turėtų būti Jo sekėjas, Kristus prideda: „O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“. Dievo Žodis drąsina nebijoti ir nepasiduoti mesianistinėms iliuzijoms.
Todėl pasitelkiu dar du tekstus, kurie kalba apie paskutinius dalykus itin savitu, bet labai aktualiu būdu. Tai XIX amžiaus rusų mąstytojo Vladimiro Solovjovo priešmirtinis veikalas „Trumpa apysaka apie antikristą“ ir mūsų tautos vieno iškiliausio teologo Antano Maceinos šio kūrinio komentaras „Niekšybės paslaptis“.
Solovjovas savo darbą parašė 1900 metais, žvelgdamas į naują amžių. Ten jis pranašiškai numatė daugybę dalykų, kuriuos aptinkame XX amžiaus istorijoje. Savo futuristiniame veikale jis aprašo pasaulį prieš jo pabaigą, kai iškyla antikristo asmenybė.
A. Maceina taip perpasakoja antikristo asmenybės aprašymą: „Antikristas yra religijos mokslų specialistas – teologas, parašęs didelį veikalą apie biblinę kritiką, net teologijos garbės daktaras: Tuebingeno universitetui teko „laimė” šį titulą antikristui suteikti. Jis yra taip pat labai doras žmogus, gailestingas ne tik žmonėms, bet net ir gyvuliams: jis yra vegetaras ir vivisekcijos priešas; jis paima griežton priežiūron skerdyklas ir ugdo gyvulių globos draugijas. Nebylė kūrinija, kuri „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina” (Rom 8, 22), gali laikyti jį savo išvaduotoju, vedančiu ją „iš pragaišties vergovės į Dievo vaikų garbės laisvę” (8, 21). Jau ir anksčiau dirbęs didelį labdaros darbą bei rodęs didelį nesavanaudiškumą, antikristas įveda savo karalystėje „sotumo lygybę“: visi čia tampa broliais tuo, kad visi yra vienodai sotūs“.
Gerovės, taikos ir sąlyginės ramybės siekis yra itin dažnai pastebimas dabarties politinėje retorikoje.
Šioje ištraukoje nesunkiai atpažinsime šių laikų politinius lyderius ir jų darbotvarkę. Gerovės, taikos ir sąlyginės ramybės siekis yra itin dažnai pastebimas dabarties politinėje retorikoje. A. Maceina taip perteikia Solovjovo kūrinio pagrindinio personažo veikimą:
„Tapęs Romos imperatorium, antikristas jau pačiais pirmaisiais savo viešpatavimo metais išleido atsišaukimą į visas pasaulio tautas. Atsišaukimas prasidėjo žodžiais: „Žemės tautos! Aš duodu jums savo ramybę“, ir baigėsi šios ramybės laidavimu: „Pasaulio taika yra užtikrinta. Kiekvienas bandymas ją sudrumsti tučtuojau susidurs su nepergalimu pasipriešinimu, nes nuo šios dienos pasaulyje yra tik viena centrinė valdžia. Ji yra stipresnė negu kitos valdžios kiekviena skyrium ir visos drauge. Ir ši nepergalima bei nepašalinama valdžia priklauso man, Europos pilnateisiam išrinktajam, visų jos jėgų imperatoriui. Tarptautinė teisė pagaliau turi sankciją, kurios ligi šiol jai stigo. Nuo dabar jokia galybė nedrįs tarti „karas”, jeigu aš sakysiu „taika“. Žemės tautos, ramybė jums!“
„Atsišaukimas, kaip pastebi Solovjovas, padarė pasauliui didelio įspūdžio. Visur pridygo pasaulio vienybės partijų, kurios vertė savo valstybių vyriausybes prisidėti prie Europos Jungtinių Valstybių ir pasiduoti aukščiausiajai Romos imperatoriaus valdžiai. (…) Taikos siekusios organizacijos susirinko paskutinio posėdžio padėkoti šios taikos kūrėjui: „jos pačios buvo nebereikalingos”. Imperatoriaus pažadas buvo įvykdytas. Žmonija lengviau atsiduso, nes amžina taikos ir vienybės svajonė tapo įkūnyta nelauktai galingu pavidalu“ (A. Maceina)
Tad laikų pabaigoje, anot pranašingų mąstytojų tekstų, pasaulyje turi būti ne chaosas, kurį mes matome dabartyje, o klestėti taika ir gerovė, savotiškas pax romana simuliakras. Žinoma, šių autorių mintys nėra šventoji doktrina, kuria turėtume besąlygiškai pasikliauti, tačiau jų įžvalgos suteikia šviesos apie nelengvai atpažįstamą tikrovę. Įžvalgumas, su kuriuo Solovjovas žvelgė į ateinantį pasaulį, skatina suklusti ir būti dėmesingu kitiems jo pamąstymams.
Kiekviena karta gyvena savo apokalipsę. Joje veikia savi pranašai, savi antikristai, gėrio ir blogio citadelės. Pasaulis, kuriame šiuo metu gyvename, žlunga. Kuriasi nauja tikrovė, kuri ne vienam kelia baimę, įtampą, nežinią. Patiriame apokalipsę, kurioje jaučiame galios dantračius, prievartą, spaudimą tapti beveide mase. Tai – išbandymas mūsų kartai. Tačiau kiekviena apokalipsė turi savo herojus ir baigiasi gėrio triumfu.
Tad jo laukime. Dėl jo kovokime. O pasaulio pabaiga – dar negreitai.
