Kokia prasme Kristus yra Karalius, jei jis nevadovavo kariuomenei ir atsisakė spręsti net ginčą dėl palikimo? Šį klausimą knygoje „Ecce Homo“ nagrinėja XIX a. anglų istorikas, Kembridžo universiteto profesorius seras Johnas Robertas Seeley. Anglikonų tradicijai priklausęs autorius į Evangelijas žvelgia istoriko akimis. Jis klausia, kokio karaliaus laukė Jėzaus amžininkai ir kodėl pats Jėzus priėmė šį titulą, nors jo karališkumas taip skyrėsi nuo Dovydo. Kristaus Karaliaus iškilmės proga skelbiame šio veikalo ištraukas.
Izraelio karalystė
Kiekvienas žydas prisimindavo laikus, kai Izraelio Karaliumi buvo laikomas pats Viešpats. Šis titulas Dievui priklausė ypatinga prasme. Daugelyje kitų kraštų iš pradžių karaliumi buvo vadinamas regimas žemės valdovas, o paskui jo titulas pritaikomas dievybei. Izraelyje karaliaus vardas taip išimtinai priklausė Viešpačiui, kad ilgą laiką joks žmogus apskritai nebuvo skiriamas karaliumi. Kai galiausiai tauta pareikalavo, kad ir ją, kaip aplinkines tautas, valdytų karaliai, uoliausi Viešpaties garbintojai šį reikalavimą laikė paties Dievo išdavyste.
Ilgainiui karalių dinastija iš tiesų buvo įkurta. Tačiau tikėjimas, kad tikrasis Izraelio Karalius yra Viešpats, dėl to nei išnyko, nei susilpnėjo. Pasikeitė tik šio tikėjimo išraiška. Kiekviena savita tauta turi jai brangių principų, tam tikrą politinio gyvenimo sampratą, prie kurios yra nuoširdžiai prisirišusi. Viena tauta ypač vertina žodžio ir asmens laisvę, kita – visų piliečių lygybę. Žydams toks brangus buvo Dievo aukščiausiosios valdžios principas. Jie tikėjo, kad tautos gerovė priklauso nuo jos pasiryžimo laisvai pripažinti Dievą savo valdovu.
Tačiau Kristaus laikais atsidavusius savo tikėjimui žydus slėgė jausmas, kad Dievo valdymo laikai jau daugiausia priklauso praeičiai. Jie gyveno naujame amžiuje, apsupti naujų dalykų. Viršų ėmė graikų ir romėnų pažiūros bei mąstysena, o neregimojo Karaliaus veidas jiems nebešvietė taip skaisčiai kaip anksčiau.
Šis jausmas buvo taip giliai įsišaknijęs, kad jau gerokai anksčiau susibūrė fariziejai, pasiryžę apsaugoti tautos savitumą nuo svetimų idėjų skverbimosi. Visa, kas dar buvo išlikę iš senojo žydų tautos nusiteikimo, telkėsi tarp jų tarsi paskutinėje tvirtovėje. Tokiomis aplinkybėmis iš pradžių Jono Krikštytojo, o paskui Kristaus paskelbtų žodžių „Dievo Karalystė čia pat“ prasmė buvo aiški. Dievo viešpatavimas bus atkurtas. Tauta kviečiama pradėti naują savo istorijos tarpsnį sugrįždama prie to, kuo gyveno nuo pradžių.
Kokio karaliaus buvo laukiama?
Maldingi žydai laukė žmogaus, kuris būtų nei didesnis, nei mažesnis už Dovydą. Regis, jie tikėjosi vėl išvysti karalių karį, prie Jeruzalės vartų sprendžiantį bylas, apsuptą savo narsuolių, pergalingai žygiuojantį į kaimyninius kraštus ar priimantį Romos bei Seleukijos pasiuntinius. Drauge jis turėjo su baiminga pagarba bendrauti su Viešpačiu, vykdyti jo įstatymą ir giedoti jam šlovės giesmes…
Kristus sujaukė šiuos lūkesčius. Jis skelbėsi esąs jų laukiamas Karalius, tačiau nedarė nieko, ko žmonės iš tokio karaliaus tikėjosi. Jis atkūrė Dievo viešpatavimą ir karalystę, bet suteikė jai pavidalą, visiškai kitokį negu Dovydo laikais. Ko nors panašaus dar nebuvo buvę.
Neretai sakoma, esą žydai tiesiog supainiojo perkeltinę žodžio reikšmę su tiesiogine. Girdi, vadindamas save karaliumi Kristus kalbėjęs vaizdingai. Vieni aiškina, kad žodžiu „karalius“ jis norėjęs pasakyti esąs Dievas, kiti – kad išminčius ir dorovės mokytojas. O žydai atkakliai laikęsi tiesioginės šio žodžio reikšmės. Taip aiškinantieji nepastebi priskiriantys protingiems žmonėms klaidą, kokios tikėtųsi iš vaikų ar žmonių, kuriuos patys laikytų laukiniais.
Istorijoje nematome, kad ištisos tautos būtų suklaidintos, kiltų kruvinos nelaimės ir perversmai vien dėl žodinio nesusipratimo, kurį būtų galima akimirksniu išsklaidyti. Toks aiškinimas visiškai nesuprantamą padaro ir paties Kristaus elgesį.
Išminčius kartais gali plačiau prabilti apie autoritetą, kurį jam suteikia išmintis, ir ta proga palyginti save su karaliumi. Tačiau pamatęs, kad jo žodžiai suprasti taip klaidingai, jog ir jam, ir kitiems gresia politiniai nemalonumai, jis tikrai to palyginimo atsisakytų arba jį paaiškintų. O Kristus akivaizdžiai tvirtai laikėsi šio titulo ir teikė jam didelę reikšmę. Bene ryškiausiai tai atsiskleidė, kai jis paskutinį kartą įžengė į Jeruzalę.
Jis įžengė visų akivaizdoje kaip triumfuojantis valdovas. Priekyje einantys žmonės sveikino jį kaip Dovydo Sūnų. Kai kurie manė, kad minia kaip tik ir daranti tą klaidą – išminčių palaikanti karaliumi. Jie paprašė Jėzų nutildyti šiuos džiugius šūksnius, tačiau jis aiškiai atsisakė tai padaryti. Taip pat akivaizdu, kad būtent dėl to, jog prisiėmė karaliaus titulą, jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Ant jo kryžiaus buvo užrašyta: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius.“
Jo paties žodžiai davė pagrindą apkaltinti jį maištu. Jis turėjo žinoti, kad jie bus taip suprasti. Argi karališkumas, kurį jis sau priskyrė, neturėjo tikro turinio? Argi jis mirė tik dėl metaforos?
Dėl ko kilo konfliktas?
Mesijo užduotį Jėzus suprato vienaip, o jo kaltintojai – kitaip. Kur slypėjo nesutaikomo nesutarimo priežastis? Romos valdžiai jie apskundė Jėzų kaip pavojingą žmogų, nors iš tiesų priekaištavo jam kaip tik dėl to, kad jis nekėlė pavojaus. Pilotas nuteisė jį mirti manydamas, kad jo Karalystė yra iš šio pasaulio, o kaltintojai siekė jo mirties būtent todėl, kad ji buvo ne iš šio pasaulio.
Kitaip tariant, jie negalėjo jam atleisti, kad jis vadino save karaliumi ir sykiu atsisakė griebtis jėgos. Pats jo pareiškimas turint karaliaus teises jiems nebuvo atgrasus. Jeigu už jo būtų stovėjusi kariuomenė ir jam būtų lydėjusi sėkmė, tokį pareiškimą jie būtų sutikę su entuziazmu. Kita vertus, ramus gyvenimas mokant žmones ir gydant ligonius savaime taip pat negalėjo sukelti jų neapykantos. Jiems buvo priimtinas ir karalius, ir išminčius. Juos papiktino karalius, apsivilkęs išminčiaus drabužiu. Jiems atrodė, kad šitaip pažeminamas jų didysis idealas.
Kaip buvo tikrinami jo žodžiai?
Sutrikę žmonės kartais mėgino šį klausimą išsiaiškinti praktiškai. Jie pateikdavo Jėzui reikalų, kuriuos, regis, priderėtų spręsti karaliui. Taip paaiškėjo, kad kai kurių paprastai karaliui tenkančių pareigų jis nelaikė savosiomis. Antai kartą jie parodė jam mokesčiams skirtą monetą ir paklausė, ar privalo mokėti duoklę. Tai buvo paprastas ir drauge labai veiksmingas būdas patikrinti, ką reiškia jo žodžiai apie karališkumą.
Dovydo laikais žydai buvo uždėję duoklę aplinkinėms tautoms. Sunku buvo įsivaizduoti, kad atėjus Mesijui jie patys turėtų ją mokėti svetimšaliui. Jeigu Kristus iš tiesų buvo pašauktas tapti vertu tautos didvyrio įpėdiniu, atrodė neabejotina, kad jį apims pasipiktinimas dėl tokio skaudaus tautos pažeminimo.
Jis skelbėsi esąs jų laukiamas Karalius, tačiau nedarė nieko, ko žmonės iš tokio karaliaus tikėjosi. Jis atkūrė Dievo viešpatavimą ir karalystę, bet suteikė jai pavidalą, visiškai kitokį negu Dovydo laikais.
Keista, tačiau šis klausimas, regis, jo beveik nesudomino. Jis liepė nesigėdyti grąžinti į ciesoriaus iždą monetų, išėjusių iš ciesoriaus kalyklos. Jeigu kuri nors pareiga atrodo ypač deranti karaliui, tai pirmiausia pareiga saugoti ir ginti savo karalystės nepriklausomybę. Tačiau Kristus ryžtingai atsisakė jos imtis.
Senovės Judo karaliai buvo ir teisėjai. Todėl žydai ne sykį kvietė Kristų teisėjauti. Skaitome apie jam pateiktą ginčą dėl palikimo, taip pat apie svetimavimu kaltinamą moterį, dėl kurios prašyta jo nuosprendžio. Abiem atvejais jis atsisakė eiti teisėjo pareigas, o vienu iš jų aiškiai pasakė nebuvęs paskirtas tokias bylas spręsti.
Kokių darbų Kristus iš tiesų ėmėsi?
Kokių tad karaliaus pareigų ėmėsi Kristus? Nesunku suprasti jo amžininkų sutrikimą. Juk ką tik išvardijome svarbiausias senovės monarcho pareigas. Visų jų Kristus atsisakė, tačiau apie save kalbėjo taip nuosekliai ir aiškiai, kad artimiausi jo žmonės suprato jo žodžius visiškai tiesiogiai ir net ginčijosi, kuriam kokia vieta ir garbė teks jam viešpataujant.
Žydų karališkumo samprata kilo iš jų supratimo apie Dievą. Žmonės karaliais Izraelyje pradėti skirti palyginti vėlai. Tačiau dvylika giminių jau gerokai anksčiau gyveno valdomos vieno Karaliaus. Jų Dievas buvo jų Karalius. Tikėta, kad jis žygiuoja kariuomenės priešakyje ir dovanoja pergalę, o taikos metu baudžia už skriaudas ir sutaiko susivaidijusias gimines.
Vėliau paskirtas žemiškasis karalius buvo karalius antrine prasme. Jis buvo neregimojo Karaliaus vietininkas, kuriam patikėta vykdyti jo valią. Čia svarbu pastebėti, kad žmogus galėjo atstovauti dieviškajam Karaliui tik kai kuriose srityse. Kasdienius valdymo reikalus tvarkė žmogus. Tačiau buvo darbų, kuriuos Viešpats dėl savo tautos jau buvo atlikęs kartą visiems laikams. Kadangi jų nereikėjo kartoti, nė vienas Dovydo namų karalius negalėjo čia jam atstovauti. O būtent šie vieną kartą atlikti darbai buvo kur kas didesni už kasdienius valdovo darbus. Juose daug didingiau atsiskleidė Viešpaties karališkumas.
Tokių darbų buvo du. Dievas pašaukė tautą į gyvenimą ir davė jai įstatymus, padėjusius jos santvarkos pamatus.
Kitų tautų pradžia pranyksta amžių glūdumoje. Tačiau čia dar galime sekti pėdomis ano senųjų laikų piemens, kuris, paklusdamas Dievo paraginimui, atsiskyrė nuo savo tėvynainių chaldėjų ir klajojo su savo bandomis. Kitus žmones išaukština jų protėviai, o jam kilnumą teikė dar negimę palikuonys. Tarytum apgręžus paveldėjimo tvarką, jis buvo turtingas tuo, ką paliks po jo ateisiantys amžiai. Juk iš jo kūno turėjo kilti Mozė, Dovydas ir Kristus.
Jo gyvenimas prabėgo slėpiningoje bendrystėje su aukščiausiąja Valia. Ji padarė jį vienišą dabartyje, tačiau už tai dovanojo jam namus ateityje.
Toks buvo pirmasis neregimojo Karaliaus darbas savo valdiniams. Jis sukūrė tautą, kuriai turėjo karaliauti. Todėl vėlesnės žydų kartos taip mėgo jį vadinti Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu. Šitaip jos prisimindavo Dievą, kuris rūpinosi viena šeima, kol ši išaugo į tautą, paženklino tą šeimą kaip savą ir išsirinko iš jos kilusią tautą.
Tai buvo padaryta kartą visiems laikams. Dovydo namų karalius galėjo atstovauti tautai jos neregimajam Karaliui stovėdamas kariuomenės priešakyje ar sėsdamas į teisėjo krėslą. Tačiau jis negalėjo atstoti tautos bendruomenės Kūrėjo, Dievo, kuris, galima sakyti, buvo jos buveinė per visas kartas.
Abraomo sandora su neregimuoju jo Vadovu buvo paprasta. Iš pirmojo hebrajo buvo prašoma tik atsiskirti ir priimti šio atsiskyrimo ženklą – apipjaustymą. Kartkartėmis jis sulaukdavo Dievo nurodymų, jiems paklusdavo, o jo gerovė vis augo. Tačiau šeima virto tauta, ir sandora įgijo platesnę apimtį. Tas, kuris pašaukė tautą, dabar dėl jos atliko antrąjį karaliaus darbą – davė jai įstatymą.
Dabar visiems izraelitams ir visais laikais galiojo bendri įstatymai. Jie nustatė, kaip kiekvienam izraelitui elgtis su savo broliu ir su neregimuoju Karaliumi. Šie įstatymai klajojančią dykumos gentį pavertė tauta, pasirengusia įsikurti jai skirtoje žemėje. Tuo pat metu jos Globėjas dovanojo jai ir pačią žemę – kalnų tvirtovę, apsuptą lygumų ir javų laukų, saugomą Jordano ir jūros.
Duodant įstatymą Dievui atstovavo Mozė. Todėl apie jį ir parašyta, kad jis buvo karalius Ješūrune. Ir šis darbas buvo atliktas kartą visiems laikams. Nė vienas Dovydo namų karalius neatstovavo neregimajam Karaliui kaip įstatymo davėjas. Didžiausias pagyrimas, kokio galėjo nusipelnyti Dovydas ar Ezekijas, buvo tai, kad jis stropiai tyrinėjo Dievo įstatymą ir ištikimai jį vykdė.

Taigi Dovydo namų karaliai tik tam tikrais atžvilgiais buvo neregimojo Karaliaus atstovai. Didžiausi darbai, kuriuos ganytojas gali atlikti dėl savo tautos, pranoko jų galias ir užduotį.
Dabar galime suprasti, kaip Kristus galėjo atsisakyti visų pareigų, kurias buvo prisiėmę šie valdovai, ir vis dėlto būti Karalius daug aukštesne prasme. Taip pat galime suprasti, kuo jo paties Mesijo pašaukimo samprata skyrėsi nuo daugelio jo amžininkų lūkesčių. Įtakingiausios tautos dalies – Rašto aiškintojų ir fariziejų – lemtinga klaida buvo įsitikinimas, kad Mozės įstatymas negali būti keičiamas. Jie pasidavė pagundai, kuri visais laikais tyko teisės žinovų.
Manydami, kad Mesijui įstatymų leidybos srityje nebėra ką veikti, jie padarė išvadą, jog ir jis, kaip senovės karaliai, tik iš dalies atstovausiąs aukščiausiajam Karaliui. Todėl įsivaizdavo jį tvarkant valstybės reikalus ar leidžiantis į karo žygius. Jeigu jų svajonė būtų išsipildžiusi, Kristus istorijoje būtų užėmęs gerokai kuklesnę vietą už Mozę.
O Kristus žvelgė į didesnius ir esmingesnius darbus, kuriems pašauktas didis karalius. Mozės įstatymą jis gerbė taip pat kaip jo amžininkai, tačiau sąmoningai ketino jį pranokti nauju įstatymu, skelbiamu savo paties galia. Jis ėmėsi darbo, kuris labiau derėjo antrajam Mozei negu antrajam Dovydui. Nors atsisakė nagrinėti pavienes teisines bylas, niekur nematome jo atsisakant tarti žodį dėl paties įstatymo esmės.
Tačiau jis siekė dar giliau ir ėmėsi darbo, dar pamatinesnio už Mozės darbą. Kristus paskelbė, kad pats iš naujo atliks tai, kas buvo padaryta ant Sinajaus kalno. Maža to, jis sakėsi esąs siųstas pakartoti dar ankstesnio, pirmojo neregimojo Karaliaus darbo, atlikto chaldėjų Ūre. Ten nuskambėjo pašaukimas, iš kurio gimė pati tauta.
Iki šiol žodžiuose „Dangaus Karalystė čia pat“ įžvelgėme tik senovės Dievo valdymo atkūrimą. Tačiau įsižiūrėję atidžiau suprasime, kad senoji santvarka nebuvo tiesiog atkurta pirmykščiu pavidalu ir pratęsta nuo tos vietos, kur jos raida buvo nutrūkusi. Visa istorija prasidėjo iš naujo. Buvo sudaryta nauja sandora, įvyko naujas išrinkimas, duotas naujas įstatymas ir susibūrė nauja bendruomenė.
Senaisiais laikais Abraomas išgirdo balsą, liepiantį palikti savo giminę, kraštą ir tėvo namus ir keliauti į žemę, kurią Dievas jam parodysiąs. Jam buvo pažadėta, kad iš jo kils didelė tauta ir per jį bus palaimintos visos žemės giminės. O dabar visoje Palestinoje pasigirdo balsas, skelbiantis, kad kiekvienas, dėl Kristaus ir Evangelijos palikęs tėvą ar motiną, namus, vaikus ar žemes, jau šiame gyvenime gaus šimteriopai, o būsimajame pasaulyje – amžinąjį gyvenimą. Abu pašaukimai panašiai skamba, o jų esmė ir prasmė tiksliai viena kitą atitinka.
Abiem atvejais buvo siekiama suburti naują bendruomenę, kurią su Dievu sietų ypatingas ryšys ir kuri gyventų pagal aukštesnį įstatymą negu tas, kurį sau nusistato pasaulietinės valstybės. Ir abu kartus tokia bendruomenė atsirado. Iš pirmojo pašaukimo gimė senasis, Dievo valdomas Izraelis, iš antrojo – krikščionių Bažnyčia.
Dabar lengviau suprasti, kodėl Kristus vadino save Karaliumi. Jis iš tiesų atsisakė vadovauti kariuomenėms ir pirmininkauti teismams. Tačiau savo vardu ėmėsi didesnių darbų, kurie liudija ne menkesnę galią žmonių valiai. Tai tie patys darbai, už kuriuos Izraelio tauta labiausiai šlovino Viešpatį savo giesmėse. Kristus ėmėsi būti amžinos Karalystės Tėvu ir duoti įstatymą visą pasaulį aprėpiančiai bendruomenei.






