Apaštalas Paulius laiške į Kristų įtikėjusiems tesalonikiečiams ragina mirties akivaizdoje nenusiminti ir branginti viltį: „Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo, susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (1 Tes 4, 14).
Šie apaštalo žodžiai skirti ir mums; jie ypač brangūs tuomet, kai reikia atsisveikinti su amžinybėn iškeliavusiais mums brangiais asmenimis, – mūsų laukia ne nebūtis, bet amžinas gyvenimas Dievo šviesoje. Jėzus, skelbdamas gerąją naujieną apie Dangaus karalystę, ragino budėti ir laukti Viešpaties atėjimo laikų pabaigoje.
Palyginime apie dešimtį mergaičių, laukiančių vestuvių jaunikio atėjimo, Jėzus pasakojo, kad ne visos mergaitės buvo protingos. Dalis jų nepasiėmė žibintams reikalingos alyvos. Kol jos ėjo nusipirkti, jaunikis atėjo ir vestuvių menės durys buvo uždarytos. Jėzus šiuo palyginimu savo klausytojams aiškiai priminė reikalą budėti, kad neliktų už durų per visą amžinybę.
Mes budime, kai kasdien rytą vakarą meldžiamės. Maldos metu bendraujame su Dievu, jį garbindami, už viską dėkodami, atsiprašydami už savo kaltes ir prašydami, kad Dievas teiktų mums reikalingų malonių. Jėzus mokė savo klausytojus kalbėti maldą „Tėve mūsų“, kurioje yra sudėti patys svarbiausi prašymai. Mes budime, kai laikomės Dievo įsakymų, o suklydę apgailime savo kaltes.
Jėzus po prisikėlimo iš numirusiųjų, prieš žengdamas į dangų, suteikė savo mokiniams galią atleisti nuodėmes – paliko Atgailos sakramentą. Todėl labai svarbu kuo dažniau pasinaudoti šia Dievo dovana. Mes ja pasinaudojame, atlikdami išpažintį, kurios metu mums atleidžiamos visos nuodėmės. Po geros išpažinties mes galime džiūgauti, kad vėl esame mylimi Dievo vaikai.
Mes budime, jeigu sekmadieniais, o gal net dažniau dalyvaujame Mišių aukoje ir vienijamės su Viešpačiu, priimdami Šv. Komuniją. Po duonos padauginimo stebuklo Jėzus kalbėjo apie gyvąją duoną, kuria bus jo Kūnas ir Kraujas: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną –gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę… Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 51.54).
Po geros išpažinties mes galime džiūgauti, kad vėl esame mylimi Dievo vaikai.
Anuomet Jėzaus klausytojams buvo sunku suprasti jo žodžius apie gyvybės Duoną, kuria bus jo Kūnas ir Kraujas, todėl kai kurie net pasitraukė ir daugiau su Jėzumi nebevaikščiojo. Jėzaus žodžiai apie gyvybės duoną yra skirti ir mums. Iš Evangelijos mes žinome, kas vyko Paskutinės vakarienės kambaryje prieš Jėzaus kančią. Šv. Mišios yra Jėzaus aukos ant kryžiaus sudabartinimas. Per Mišias mes realiai esame su Viešpačiu, Paskutinės vakarienės kambaryje įsteigusiu Eucharistinę auką.
Eucharistija yra pati brangiausia Dievo dovana mums, Žemės keleiviams, todėl belieka šia dovana gerai ir dažnai pasinaudoti. Mums reikia laikas nuo laiko pasitikrinti, ar budime, ar mūsų santykis su Jėzumi tikrai yra geras. Šių Mišių Dievo žodis kaip tik ir kviečia pasitikrinti, kaip mes budime, – ar Jėzus mums tikrai yra Gerasis Ganytojas, vedantis mus į dangiškąsias vestuves.
