Nepriklausoma seksualinio išnaudojimo atvejų tyrimo komisija ketvirtadienį perdavė savo ataskaitą Erfurto vyskupui Ulrichui Neymeyriui (Ulrichui Neimejeriui), kuris turėtų pateikti dėl jos savo pastabas. Kaip pranešė Vidurio Vokietijos visuomeninis transliuotojas MDR, dėl asmens duomenų apsaugos reikalavimų visas dokumentas kol kas negali būti paskelbtas. Ataskaitą numatoma pristatyti gruodžio pradžioje per spaudos konferenciją.
Žiniasklaidoje pateikta skirtinga informacija apie tyrimo laikotarpį. MDR ir laikraštis „Ostdeutsche Allgemeine“ nurodė 1945–2001 metus, o Evangelikų spaudos tarnyba (epd) – 1945–2021 metus. Komisijos 2025 metų metinėje ataskaitoje teigiama, kad jos kompetencijai priklauso visi seksualinio išnaudojimo atvejai, apie kuriuos Erfurto vyskupija sužinojo iki 2021 metų spalio 29 dienos.
Tyrėjai atskleidė silpną Bažnyčios priežiūrą
Nors naujoji ataskaita dar nepaskelbta, kai kurias tyrimo metu nustatytas aplinkybes komisijos atstovai atskleidė dar 2024 metų spalį. Tuomet komisijos pirmininkės pavaduotojas Michaelis Winkleris (Michaelis Vinkleris), apžvelgdamas tarpinius tyrimo rezultatus, atkreipė dėmesį į išskirtines istorines dabartinės Erfurto vyskupijos aplinkybes.
Pasak jo, bažnytinės atsakomybės pasiskirstymui buvo būdinga savotiška „nestruktūruotumo struktūra“. Dėl neaiškiai apibrėžtų atsakomybės sričių kunigai ir už parapijas atsakingi klebonai įgijo neįprastai didelę nepriklausomybę ir savarankiškumą.
„Dėl šios ypatingos padėties, kaip parodė mūsų tyrimas, kunigai ir už parapijas atsakingi klebonai įgijo neįprastai didelę nepriklausomybę ir savarankiškumą“, – tuomet sakė Jenos edukologas M. Winkleris. Pasak jo, tokį savarankiškumą dar labiau stiprino katalikų mažumos padėtis regione ir aplinkybės, susijusios su kai kurių bažnytinių apygardų bei parapijų buvimu riboto patekimo zonose.
Tyrėjo teigimu, dėl šių aplinkybių kunigai įgijo didelį savarankiškumą asmeniniame gyvenime ir palaikė glaudžius ryšius su parapijų bendruomenėmis. Tačiau bažnytinė priežiūra ir atsakingų vyskupijų vadovų kontrolė išliko silpna, o kunigų padėtis bendruomenėse buvo itin stipri ir jie turėjo didelį autoritetą.
„Dėl to bendruomenės ignoruodavo galimus įtarimus ir kaltinimus, taip nusigręždamos nuo galimų nukentėjusiųjų. Šie neturėjo jokios galimybės būti išgirsti. Jie tiesiogine prasme buvo patekę į spąstus“, – pabrėžė M. Winkleris.
Smurtas ir išnaudojimas globos įstaigose
2024 metais paskelbtame komisijos pirmininkės Ulrikės Brune (Ulrikės Brunės), buvusios Vokietijos Federalinio darbo teismo teisėjos, pareiškime taip pat atkreiptas dėmesys į seksualinį išnaudojimą globos įstaigose. Pasak jos, tarp nukentėjusiųjų buvo daugiau nei įprastai žmonių, gyvenusių vaikų globos namuose, našlaičių prieglaudose ar senelių globos įstaigose.
„Neįprastai daug nukentėjusiųjų buvo apgyvendinti vaikų globos namuose, našlaičių prieglaudose arba senelių globos įstaigose. Neretai prie išnaudojimo veiksmų būdavo prisidėjusios ir ten dirbusios vienuolės“, – teigiama komisijos pirmininkės pareiškime.
Kalbėdamas apie vaikus, kurie nuolat gyveno globos įstaigose, M. Winkleris pažymėjo, kad tai buvo palyginti nedidelė grupė. Tačiau, remiantis komisijos turimomis bylomis, šie vaikai gyveno aplinkoje, kurioje buvo paplitęs smurtas ir išnaudojimas.
„Remiantis mūsų turimomis bylomis, tenka manyti, kad ši, nors skaičiumi ir nedidelė, grupė gyveno smurto ir išnaudojimo aplinkoje. Beje, prie tokios aplinkos kūrimo prisidėjo ir auklėtojomis dirbusios vienuolės“, – sakė tyrėjas.
