Pirmą kartą paskelbti empiriniai duomenys apie jaunimą Šv. Pijaus X kunigų brolijos aplinkoje. Naujausiame žurnalo „Herder-Korrespondenz“ lapkričio numeryje religijos sociologas Michaelis Ebertzas (Michaelis Ebercas) ir teologė Ramona Kordesch (Ramona Kordeš) pristato neseniai atliktos apklausos rezultatus.
Autorių teigimu, duomenys rodo, kad apklaustieji orientuojasi ne į savo bendraamžius, bet į tėvus ir jų autoritetus. „Perspektyviu laikoma ne tai, kas nauja, o tai, kas patikrinta laiko. Tapatybę žada ne atsiskyrimas nuo savo kilmės, bet jos tęstinumas ir pratęsimas“, – rašo M. Ebertzas ir R. Kordesch.
2026 m. gegužę apklausoje dalyvauti buvo pakviesta apie 1 000 jaunuolių ir jaunų suaugusiųjų iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos, susijusių su Šv. Pijaus X kunigų brolijos jaunimo sielovada. Apklausa buvo vykdoma per mokyklas ir jaunimo grupes, o atsakymus pateikė 28 proc. pakviestųjų. Kas užsakė ir organizavo tyrimą, M. Ebertzas ir R. Kordesch nenurodo.
Į brolijos aplinką dažniausiai įaugama šeimoje
Tyrėjų teigimu, jaunimo kelias į Šv. Pijaus X kunigų brolijos aplinką aiškiai skiriasi nuo sektoms būdingo naujų narių verbavimo. „Į šias religines bendruomenes dažniausiai įaugama nuo vaikystės – per kūdikių krikštą“, – pažymi jie. Sektoms, priešingai, pasak tyrėjų, būdingas „ritualinis įstojimas suaugus, atliekant tikėjimo išpažinimo ir atsivertimo aktą“.
80 proc. apklaustųjų nurodė, kad į „katalikiškąją tradiciją“ juos atvedė tėvai. Tik per draugus ar socialinius tinklus į šią aplinką pateko 9 proc. respondentų.
Beveik 85 proc. apklaustųjų jau buvo susidūrę su neigiamais vertinimais dėl savo priklausymo šiai religinei aplinkai. Dažniausias kaltinimas – priklausymas sektai: su tokiu vertinimu yra susidūrę 39 proc. respondentų. Apie kaltinimus antisemitinėmis nuostatomis pranešė 9 proc. apklaustųjų.
Kaip reaguojama į religinės mažumos padėtį
Tyrėjai išskiria keturias strategijas, kuriomis apklaustieji gali reaguoti į savo, kaip religinės mažumos, padėtį: siekti įtvirtinti savo pažiūras daugumos visuomenėje, derėtis ir ieškoti susitarimo su ja, prisitaikyti arba užsisklęsti.
Prisitaikymo strategiją apklaustieji atmetė. Dialogas, jų požiūriu, galimas tik tiek, kiek tikėjimo ir tikėjimo išpažinimo klausimai nėra derybų objektas, tačiau tokį kelią palaikė tik mažuma.
Tyrėjai išskiria keturias strategijas, kuriomis apklaustieji gali reaguoti į savo, kaip religinės mažumos, padėtį: siekti įtvirtinti savo pažiūras daugumos visuomenėje, derėtis ir ieškoti susitarimo su ja, prisitaikyti arba užsisklęsti.
Kita dalis respondentų renkasi užsisklendimą arba siekia įtvirtinti savo poziciją daugumos visuomenėje. „Iš esmės nerealistiška kovingo mažumos pozicijos įtvirtinimo daugumos visuomenėje strategija pasireiškia bekompromise laikysena, kurią galima vadinti integralistine. Ja siekiama, kad pačios mažumos tikrovės samprata taptų privaloma ir daugumai“, – aiškina tyrėjai.
Jų teigimu, net pačioje Bažnyčioje tokios strategijos perspektyvos šiuo metu yra menkos. Todėl tarp jaunų Šv. Pijaus X kunigų brolijos šalininkų didžiausia įtampa kyla tarp dialogo ir užsisklendimo.
Aukštas religingumo lygis
Apklausos duomenys rodo tendenciją, priešingą visuomenėje silpnėjančiam religiniam angažuotumui. „Šiuose sluoksniuose nuosekliai matoma gyva ir reguliari religinė praktika, kuri, akivaizdu, nereikalauja ypatingų pastangų, bet laikoma savaime suprantama stiprios vertybinės orientacijos dalimi“, – rašo tyrimo autoriai.
Beveik visi apklaustieji bent kartą per savaitę dalyvauja iki Vatikano II Susirinkimo naudotos formos Mišiose. Daugiau kaip trys ketvirtadaliai respondentų gali būti priskirti labai religingiems, dar 23 proc. – religingiems.
Daugiau kaip 90 proc. apklaustųjų sutinka su teiginiu, kad egzistuoja „tik viena tikroji religija“. Kiek daugiau nei 85 proc. mano, kad jų išpažįstama religija religijos klausimais yra teisi, o kitos – veikiau klysta. 72 proc. nepritaria bendrai maldai su kitų religijų išpažinėjais.
Dauguma respondentų kunigiškąją tarnystę pirmiausia suvokia kaip sielovados tarnystę. 41 proc. tarpininkavimą tarp Dievo ir žmogaus laiko vienu pagrindinių kunigystės bruožų, ketvirtadalis kunigą laiko pavyzdžiu ir autoritetu, o mažiau nei 10 proc. – draugu.
„Šie skaičiai leidžia daryti išvadą, kad religinė aplinka čia yra nuosekliai vertikali, o ne horizontali ir grindžiama lygybe: kunigas joje suvokiamas kaip stovintis aukščiau tikinčiųjų, o ne greta jų“, – aiškina tyrėjai.
