Lapkričio pradžioje Lietuvos kapinės prisipildo žvakių šviesos. Grėbiame nukritusius lapus, uždegame žvakeles, susimąstome prie brangių vardų.
Šiomis dienomis pagaliau mėginsiu viešai atsakyti į labai asmenišką klausimą, kurį labai dažnai išgirstu iš pacientų ir bičiulių, aptariame su artimaisiais: „O Jūs pati – norėtumėte būti kremuota ar palaidota žemėje?“
Ką gi, mano atsakymas daug metų nesikeičia – norėčiau, kad mano kūnas būtų palaidotas žemėje.
Neseniai Kauno dramos teatre žiūrėjau spektaklį „Kai mes būsime jauni“. Jame nuskambėjęs šmaikštus samprotavimas apie atsisveikinimą su žmogaus pelenais savotišku būdu patvirtino mano nuostatą ir vėl iškėlė šią dilemą.
Suprantu: kažkam nedidelėje urnoje telpa visas pasaulis. Meilė atpažįsta savąjį žmogų ir saujoje pelenų.
Tačiau man pačiai artimesnis atsisveikinimas prie kūno.
Kaip pasakyta Šventajame Rašte, Pirmajame laiške korintiečiams (1 Kor 6, 19): „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“
Tikiu, kad kūnas dalyvauja mūsų dvasiniame gyvenime. Todėl man artima gili pagarba, su kuria krikščionybė žvelgia į mirusiųjų kūnus ir šventųjų palaikus.
Man itin brangi prisikėlimo viltis. O kūno atidavimą žemei jaučiu kaip ypatingą pasitikėjimą: visa, kas išgyventa, atiduodama į Dievo rankas.
Rašau apie tai tik todėl, kad manęs klausia. Kiekvienas, skaitantis šias eilutes, turi savą netekties patirtį, savas aplinkybes ir savą skausmą. Priimu kiekvieną patirtį jautriai ir su pagarba.
Manau, apie tokius dalykus verta pasikalbėti dabar, kol esame kartu, kol dar galime vieni kitus išgirsti.
Kad vėliau, pasimetimo ir sielvarto valandą, artimiesiems liktų ramus žinojimas dėl mirusiojo valios išpildymo.
O šiomis lapkričio dienomis tegul prie brangių žmonių kapų būna vietos ir Meilei, ir ašaroms, ir dėkingumui.
Už tai, kad jie buvo.
Už tai, kad mylėjome.
Ir tebemylime.
