Ankstyvą pirmadienio, rugsėjo 28-osios rytą popiežius Leonas XIV atsisveikino su Lurdu ir išvyko į paskutinę apaštalinio vizito Prancūzijoje stotelę – Mecą, netoli Liuksemburgo ir Vokietijos. Miestas glaudžiai susijęs su Robertu Schumanu (Robertu Šumanu), vienu iš Europos vienijimosi projekto kūrėjų. Pirmasis popiežiaus susitikimas Mece buvo skirtas tarpreliginiam dialogui, kurio pagrindiniais siekiais jis įvardijo brolybę, taiką ir žmogaus orumo apsaugą.
Leonas XIV priminė, kad R. Schumanas buvo tikėjimo ir tvirtų įsitikinimų žmogus, gebėjęs susiskaldymus paversti vilties tiltais visai Europai ir tapęs vienybės nepaisant skirtumų liudytoju. Panaši atsakomybė, anot popiežiaus, tenka ir skirtingų religijų atstovams. „Kalbėjimasis nesumenkina mūsų tapatybės, bet ją išreiškia paprastai ir su tiesa, atverdamas mus kito skirtingumui“, – sakė jis. Dialogas negali apsiriboti mandagumu, diplomatija ar tolerancija – jo tikslas turi būti draugystė ir taika.
Popiežius ypač griežtai pasisakė prieš religijos naudojimą smurtui pateisinti. „Smurto ar priespaudos teisinimas Dievo vardu yra šio vardo išniekinimas. Niekas, kas žaloja žmogaus orumą, negali pretenduoti į tikrą dievišką įkvėpimą“, – pabrėžė Leonas XIV. Religijų vaisingumas, pasak jo, atsiskleidžia per tarnystę taikai ir brolybei, gyvybės saugojimą, rūpinimąsi silpniausiais ir pažeidžiamiausiais. „Civilizacijos didybė matuojama ne pagal jos materialinius pasiekimus, o pagal tai, kaip globoja, saugo ir iškelia asmenį.“
Vėliau Leonas XIV dalyvavo tarptautiniame susitikime „Prie Europos šaknų – dėl taikos ir vienybės“, skirtame R. Schumanui. Jame dalyvavo Europos šalių politikai ir Bažnyčios ganytojai, o susitikimas prasidėjo Prancūzijos prezidento Emmanuel Macron (Emanuelio Makrono) sveikinimu. R. Schumanas yra garsiosios 1950 m. gegužės 9 d. deklaracijos, paskatinusios Europos vienijimosi institucijų kūrimą, autorius. Jis taip pat yra kandidatas į šventuosius ir jau pripažintas garbinguoju Dievo tarnu.
Kalbėdamas apie Europos šaknis, Leonas XIV priminė jos formavimąsi nuo helenistinės civilizacijos ir Romos imperijos laikų, krikščionybės plitimą ir vėlesnį naujų kultūrų įsiliejimą. Todėl Europa, anot jo, yra ne tik geografinė, bet pirmiausia kultūrinė ir istorinė tikrovė. Šiandien ji išgyvena naują savo ilgos susitikimų istorijos etapą – į žemyną atvyksta daug žmonių, bėgančių nuo karo ir persekiojimo ar ieškančių geresnio gyvenimo. Popiežius tai pavadino savo mastu precedento neturinčiu tautų ir kultūrų susitikimu, reikalaujančiu ir ištikimybės savo šaknims, ir gebėjimo įsiklausyti į kitą.
Leonas XIV akcentavo, kad apie Europos istoriją neįmanoma kalbėti neįvertinus krikščionybės ir šv. Benedikto įtakos. Šv. Benediktas ir jo vienuoliai padarė didelę įtaką pagalbai vargšams, ligoniams ir senyvo amžiaus žmonėms, vaikų ugdymui, universitetų ir ligoninių kūrimui, medicinai, architektūrai, inžinerijai, mokslui, teisei, miestų ir valstybių santvarkai. Krikščionybės indėlio pripažinimas, anot popiežiaus, nėra vien konfesinis klausimas – atvirumas transcendencijai yra svarbus civilizacijos šaltinis.
Leonas XIV akcentavo, kad apie Europos istoriją neįmanoma kalbėti neįvertinus krikščionybės ir šv. Benedikto įtakos.
Popiežius paragino Europą grįžti prie jos pilietinio sambūvio pagrindą sudarančių vertybių – neliečiamų ir neatimamų žmogaus teisių, laisvės, demokratijos, lygybės ir teisinės valstybės. Dabartiniame daugiakultūriame kontekste, jo teigimu, būtina iš naujo patvirtinti šių vertybių visuotinį pobūdį.
Viena svarbiausių R. Schumano pamokų šiandieninei Europai, pasak Leono XIV, yra gilus taikos troškimas. „Deja, šiandien karas vėl sugrįžo. Europoje kasdien žūsta žmonės“, – sakė popiežius. Jis ragino kantriai megzti dialogą, drąsiai derėtis ir dėl aukštesnio taikos gėrio būti pasirengusiems atsisakyti kai kurių pozicijų. Kartu Leonas XIV perspėjo saugotis „ginklavimosi iliuzijos“. R. Schumano vizijoje Europa turėjo tapti žemynu, kuriame nesutarimai sprendžiami dialogu, o materialiniai ištekliai būtų taip susieti, kad karas taptų ne tik neįsivaizduojamas, bet ir praktiškai neįmanomas.
Popiežius priminė ir R. Schumano realizmą: vieninga Europa negali būti sukurta per vieną dieną. Ji kuriama mažais žingsniais ir konkrečiu solidarumu, kad nė vienas žmogus nesijaustų apleistas ar pamirštas. Baigdamas kalbą Leonas XIV ypač kreipėsi į jaunimą: „Turėkite drąsos atsakingai vykdyti taikos kūrimo misiją – savo širdyse, santykiuose, šeimose, mokyklose ir universitetuose, savo miestų, kaimų ir visos Europos gyvenime.“
Jaunimą popiežius ragino nepasiduoti smurto ir priespaudos logikai, mylėti gyvenimą ir nebijoti ateities. „Nebijokite kurti šeimos, susilaukti vaikų, ginti kiekvieno žmogaus orumą – nuo pirmosios akimirkos motinos įsčiose iki paskutinio atodūsio. Nebijokite nenuilstamai dirbti savo bendruomenių labui, taip pat ir dalyvaudami politikoje. Būkite bendrystės kūrėjai!“ – kalbėjo Leonas XIV.
aunimą popiežius ragino nepasiduoti smurto ir priespaudos logikai, mylėti gyvenimą ir nebijoti ateities.
Paskutinis apaštalinės kelionės į Prancūziją renginys buvo Mišios Meco Šv. Stepono katedroje, aukotos už taiką ir teisingumą. Homilijoje popiežius priminė, kad šis regionas šimtmečius buvo ir tautų kryžkelė, ir skausmingai jas skyrusi siena. Aiškindamas pranašo Izaijo skaitinį, jis išskyrė tris Dievo karalystės vaizdinius – dykumą, sodą ir namus. Dykuma simbolizuoja tylą, paprastumą ir atsisakymą to, kas nebūtina, sodas – Dievo karalystės grožį, o namai – ramybę ir taiką. Tačiau namams pastatyti reikia žmogaus pastangų: taika yra Dievo dovana, kuriai būtinas ir žmonių atsakas.
Aiškindamas Evangelijos žodžius „Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“, Leonas XIV teigė, kad tai nėra silpnumo ar pasidavimo blogiui ženklas. Kerštas ir kito žmogaus atmetimas tik pratęsia smurto grandinę. „Meco miestas ir Mozelio regionas liudija visam pasauliui, kad susitaikinimas įmanomas tik tada, kai turime drąsos nutraukti neapykantos grandinę“, – sakė jis.
Leonas XIV atkreipė dėmesį ir į Meco katedros vitražus, kurių bendras plotas siekia 6 500 kv. metrų. Greta senųjų vitražų joje yra ir žydų kilmės dailininko Marc Chagall (Marko Šagalo) kūrinių, kuriuos popiežius pavadino nepaprastu ekumeninio ir tarpreliginio dialogo simboliu. „Ši katedra mums sako, kad Viešpaties šviesa neištrina savitumų, bet suvienija skirtingas istorijas ir kultūras į vieną nuostabią taikos mozaiką, kuri yra būtina mūsų laikams, draskomiems naujų susiskaldymų ir naujų konfliktų“, – kalbėjo jis.
Šis vaizdinys popiežiui tapo ir Europos ateities simboliu. „Europos ateitis – tai ne vienodumas, bet skirtumų harmonija, kur ir praeities žaizda gali tapti plyšiu, pro kurį prasiskverbia šviesa“, – sakė Leonas XIV. Baigdamas kelionę jis pabrėžė, kad Meco bendruomenė šiandien labiau nei bet kada yra pašaukta būti „vilties švyturiu“ Prancūzijai, Europai ir visam pasauliui. Po Mišių popiežius atsisveikino su Prancūzija ir išskrido į Romą.
