Gyvenimas yra gražus ir vertas džiaugsmo. Džiaugsmo vaiku, kuris ateina į pasaulį, šeima, kuri auga, žmogumi, kuris šalia mūsų yra toks, koks yra. Kartais trapus, kartais priklausomas nuo kitų pagalbos, tačiau būtent gebėjimas būti su žmonės, priimti jų meilę ir ja dalintis, suteikia gyvenimui prasmę.
Tokia nuotaika šeštadienį lydėjo Vilniaus centre vykusį „Žygį už gyvybę 2026“. Nepaisydami ūkanoto rudeninio oro, čia susitiko šeimos su vaikais, jaunimas ir senjorai, medikai, pedagogai, visuomenininkai, svečiai iš visos Lietuvos ir užsienio. Vieni atėjo su mažais vaikais ant rankų, kiti – su jau suaugusiais vaikais ar anūkais. Skambėjo muzika, žmonės dalijosi asmeninėmis ir savo šeimų istorijomis, kalbėjo apie gyvenimo džiaugsmą, jo trapumą ir žmogaus orumą.
Šiandien, kai Lietuvai dėl saugumo iššūkių ypač reikia susitelkimo, viešojoje erdvėje dažnai matome priešingą vaizdą. Ginčijamės dėl šeimos politikos, migracijos, švietimo ir daugybės kitų klausimų. Kartais gali atrodyti, kad temų, dėl kurių dar galime sutarti, lieka vis mažiau.
Tačiau šeštadienį Vilniaus centre vykęs „Žygis už gyvybę 2026“ parodė, kad viena iš tokių bendrų atramų gali būti pagarba žmogaus gyvybei ir orumui.
Žmogaus vertė nesikeičia dėl jo amžiaus, tautybės, rasės, sveikatos ar fizinės būklės. Ji išlieka tokia pati ir tuomet, kai žmogus yra visiškai priklausomas nuo kitų pagalbos – gyvenimo pradžioje, susirgus, gyvenant su negalia ar sulaukus senatvės. Būtent šią mintį savo dalyvavimu ir asmeninėmis istorijomis liudijo į Vilnių susirinkę žmonės.
Į renginį atvyko ir svečių iš Latvijos, Estijos, Lenkijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų. Tarp jų buvo skirtingų tautybių ir religinių, politinių įsitikinimų žmonių, tačiau juos jungė pagarba žmogaus gyvybei ir orumui.
Žygis prasidėjo prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Iš čia dalyviai Gedimino prospektu keliavo iki Katedros aikštės, kur vyko muzikinė programa, skambėjo šeimų gyvenimo istorijos ir įvairių sričių atstovų pasisakymai, veikė organizacijų mugė bei vaikams skirtos kūrybinės ir edukacinės erdvės.
Renginio centre atsidūrė ne abstraktūs lozungai ar politinės deklaracijos, o tikros, kartais skausmingos, žmonių gyvenimo istorijos apie motinystę ir tėvystę, netektis, negalią, ligą, senatvę, šeimos atsakomybę ir gebėjimą pamatyti žmogaus vertę tada, kai gyvenimas pasisuka kitaip, nei planuota.
šeštadienį Vilniaus centre vykęs „Žygis už gyvybę 2026“ parodė, kad viena iš tokių bendrų atramų gali būti pagarba žmogaus gyvybei ir orumui.
Vienu jautriausių renginio momentų tapo Monikos ir Povilo Kaušylų šeimos pasakojimas. Šešių vaikų tėvai dalijosi savo patirtimi auginant sūnų Vincentą, kurį patys vadina ypatingu vaiku. Jų šeimos kelias prasidėjo nuo sudėtingos nėštumo situacijos, o iššūkių netrūko ir vaikui augant.
Kalbai artėjant prie pabaigos į sceną užlipo pats Vincentas. Berniukas atnešė tėvams gėlių ir taip padėkojo jiems už gyvybės dovaną.
Kita renginio viešnia – iš JAV atvykusi Patricia Sandoval. Moteris yra patyrusi tris abortus, kaip pati sako, neturėdama pilnos informacijos apie tai, kas iš tiesų vyksta, kokios emocinės ir fizinės to pasekmės. „Maniau, kad tai paprasta teisė į mano kūną“, – prisipažįsta ji, jog įtikėjo politiniu lozungu, nesigilindama į tikrovę. Tik pradėjusi dirbti organizacijoje „Planned Parenthood“ (liet. Planuotos tėvystė asociacija) ir pamačiusi, kaip atliekami abortai, kaip moterys nesulaukia jokios pagalbos ir joms siūlomas tik vienas pasirinkimas, ji patyrė didžiulę psichologinę krizę, nugrimzdo į priklausomybes. Šiandien ji keliauja po įvairias pasaulio šalis ir dalijasi savo gyvenimo istorija, kalbėdama apie viltį, atleidimą, pagalbos svarbą ir galimybę žmogui pradėti iš naujo.
Apie meilės ir pagarbos kupiną žvilgsnį į žmogų liudijo Saulius Karosas. Jų ketvirtasis vaikas Iva gimė su Dauno sindromu. Vėliau šeima įsivaikino berniuką Motiejų, taip pat turintį Dauno sindromą. Pasak šeimos, ši patirtis pakeitė jų supratimą apie grožį, vertę ir tai, ką žmoguje pirmiausia pastebime.
„Kartais pasikeisti turi ne tai, į ką žiūrime. Pasikeisti – o gal net išgyti – turi mūsų akys“, – kalbėjo šeima.
Ši patirtis, pasak jų, padėjo suprasti, kad žmogaus vertės neapibrėžia jo gebėjimai, savarankiškumas ar atitikimas visuomenės susikurtiems standartams.
„Grožis visada buvo ten. Neišgydytas buvo tik mūsų žvilgsnis“, – savo pasakojimą baigė Karosai.
Būtent ši mintis tapo viena iš renginį jungusių gijų. Žmogaus gyvenimas turi vertę vaikystėje ir senatvėje, būnant visiškai savarankiškam ir tuomet, kai reikia kitų pagalbos. Gyvenimo prasmė neišnyksta dėl ligos, negalios ar silpnumo.
Renginio metu tylos minute prisiminti vaikai, kurie neišvydo pasaulio, ir šeimos, išgyvenusios jų netektį. Renginio metu buvo galima gauti informacijos apie pagalbą besilaukiančioms moterims, atsakingą tėvystę, šeimų palaikymą, žmonių su negalia priėmimą, sergančiųjų slaugą bei orią senatvę.
„Žygio už gyvybę“ organizatoriai šiemet gyvybės temą kvietė apmąstyti ir vaikus bei jaunimą. Nacionaliniam 1–4 klasių piešinių konkursui „Noriu broliuko, noriu sesutės“ buvo pateikti 243 darbai iš daugiau kaip 40 Lietuvos savivaldybių. 5–12 klasių rašinių konkurse „Taika prasideda mamos glėbyje“ dalyvavo 21 moksleivis iš 10 savivaldybių.
Katedros aikštėje skambėjo ir muzika – pasirodė Ieva Zasimauskaitė, Liudas Mikalauskas bei grupė ICHTHUS. Renginį užbaigė daina „Dangus Tau dovanojo aukštį“.
Renginį organizavo Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, VšĮ Krizinio nėštumo centras, Ateitininkų federacija, Rengimo šeimai asociacija, VšĮ „Tiesa išlaisvina“, „Pro Life Vilnius“, Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga ir Lietuvos gydytojų asociacija „Už žmogaus gyvybę“.
