Gal prieš kelis metus klausiau prof. Rimvydo Laužiko paskaitos apie praeities lietuvių skonių preferencijas. Jei neklystu, jis sakė, kad žvelgiant iš amžių glūdumos, mūsų maiste vyrautų švelni rūgštelė. Kažkas panašaus į raugintus kopūstus. Druskos ir cukraus anuomet racione stigo. Žodžiu, kiekviena karta turėjo savo „skonio siekinį“, kurį bandė įgyvendinti progai pasitaikius.
Jei esi apie 40-50 metų, tai kalbant apie maistą labai lengva pastebėti keletą tendencijų. Seneliai būtinai viską persūdydavo, o tėvai dažniausiai mėgsta saldžiau. Taip konkrečios kartos atstovai bando kompensuoti savo praeities druskos ar cukraus nepriteklius, kurie dabarties skonio pavidalais įsiveržia į jų šiuolaikinę mitybą.
Su laisve viskas panašiai. Jos stokojęs, paskui gavęs neribotai ir vėl dabartyje pančiojamas pilietis nori jos kuo daugiau. Kad su atsarga, jei kas nutiktų. Tai apytiksliai 1965-1975 gimusiųjų sindromas, kurį jie paveldėjo iš praeities, jei tiksliau, sovietmečio griuvimo, laukinių 90 – tųjų laikotarpio. Laisvė jiems yra gyvenimo skonis. Ir jos visuomet stinga. Norisi atsivalgyti iki persisotinimo.
Dabartiniai penkiasdešimtmečiai yra unikali karta: jie, būdami ne vaikais, susidūrė su sovietmečio idiotizmais, suprato/nujautė šios santvarkos beprasmybę. Kita vertus, ta santvarka griuvo jų akyse atnešdama neribotą, kartais įgyjančią negatyvius pavidalus, laisvę. Nusikalstamumas, gariūninė kultūra, kelionės į Rusiją viso ko perpardavinėjimo tikslais – buvo įdomus laikas. Tačiau svarbiausia – ši karta ragavo tikrosios laisvės, jos skanavo, naudojosi ir vartojo pilnomis saujomis.
Dabar viskas kitaip.
Dabartiniai penkiasdešimtmečiai yra unikali karta: jie, būdami ne vaikais, susidūrė su sovietmečio idiotizmais, suprato/nujautė šios santvarkos beprasmybę.
Laisvė rinktis prapuolė. Gyvename dailiais rūbeliais apvilkto naujoviško socializmo sąlygomis. Tai, kas vadinama laisve, yra tik ribotų pasirinkimų seka. Ypač gerai tai matosi vadinamosios rinkos brukaluose. Kad ir kokį pavidalą beįgytų (automobiliai, maistas, vaistai ir t.t.), tu vis tiek esi pastatytas ant bėgių. Niekur nedingsi, pirksi tą arba aną. Apie biurokratinius, finansinius ribojimus, ko gero, neverta nė kalbėti. Jų milijonai.
Unikalumas tampa ribotos pasiūlos suformuotu pasirinkimu. Čia lyg įvarytų į besisukantį voverės ratą ir lieptų bėgti su būtinybe save įtikinti, kad šonuose ne projekcijos, o laisvas, įvairiaspalvis pasaulis. Vėlesnės, pusamžio nepasiekusios kartos, tuo patiki iš karto, tačiau penkiasdešimtmečiai (plius) – atspariausi. Tai ir yra didžiausia šios kartos vertė, kurią privalu įkinkyti dabarties Lietuvos gėriui kurti. Nes iš nelaisvų piliečių sudaryta valstybė anksčiau ar vėliau žlunga.
Turime situaciją, kai idėjas skleidžiančių yra debesis, o jomis tikinčių – vos keli. Pusamžio sulaukusieji yra skeptikai iš prigimties. Nes ragavo laisvės pyrago su anarchijos pabarstukais.
Meluojanti informacinė aplinka, keisti jaunesniųjų pasirinkimai kultūros, sveikatingumo, gyvenimo būdo, sekso, ekologijos ir kt. srityse šiai kartai yra suprantami, tačiau vis vien į juos žvelgiama su nepasitikėjimu ir be palaikymo. Nes žvilgsnis perkoštas per dutūkstantųjų laisvės pajautą.
Atmetus sentimentalius bėdavojimus, mes ilgimės „laisvės maisto“, todėl kiekvienai progai pasitaikius jos imame daugiau, nei trisdešimtmečiai ar jaunesni. Esame daug jos matę, joje gyvenę, ją srėbę pilnu šaukštu, todėl turime teisę nepasitikėti visu tuo, kas dabar dedasi mieste, valstybėje ir pasaulyje.
Anarchijos nereikia, bet nekiškite mums vienpusės, gyvenimo nepatikrintos ideologijos ar dar kokio šlamšto (pvz,: nieko nebereiškiančių politinių krypčių, priekvailės ekologijos, siaurakaktiško merkantilizmo, trenkto ūpo viską psichologizuoti ir t.t.)
Mes, pusamžiai, per daug patyrėme, kad aklai pa(si)tikėtume tuo, ką mums bandoma įsūdyti.
