Religijos ar įsitikinimų laisvė daugelyje pasaulio regionų susiduria su persekiojimu, diskriminacija ir su tikėjimu susijusiu smurtu. Rugpjūčio 21 d. „Tautų draugystės susitikime“ surengtoje diskusijoje buvo aptarta religijos laisvės reikšmė geopolitikoje, mažumų padėtis krizių zonose ir tikėjimo bendruomenių indėlis į susitaikymą.
Nigerijos Sokoto vyskupas Matthew Hassanas Kukahas (Metju Hasanas Kukahas) atkreipė dėmesį į sudėtingą padėtį savo šalyje. „Jei Nigerijoje žmogaus paklausite, ar jis krikščionis, ar musulmonas, jis atsakys: aš alkanas“, – sakė jis, pabrėždamas, kad smurtas ir skurdas paliečia įvairių religijų žmones.
Pasak Kukaho, islamistinio ekstremizmo pobūdis Nigerijoje pasikeitė. Prieš 15–20 metų „Boko Haram“ daugiausia taikėsi į krikščionis, siekdama ginklu versti gyventojus priimti islamą ir įkurti šariato valdomą kalifatą, o dabartinės grupuotės „pasirodo tik tam, kad žudytų, plėštų ir prievartautų“. Jų išpuoliai vykdomi ūkiuose, bažnyčiose, mečetėse ir namuose, todėl, vyskupo teigimu, netikslu sakyti, kad šiandien jos persekioja tik krikščionis.
Kukahas taip pat kritikavo Nigerijos valstybės institucijų silpnumą ir korupciją. Jo teigimu, valdžiai kai kuriose vietovėse iš esmės atstovauja tik kariuomenė, tačiau ir ji nesugeba užkirsti kelio smurtui. Vyskupas pareiškė, kad Nigerija „prarado gebėjimą užtikrinti įstatymų vykdymą“, o rinkimų rezultatus neretai lemia pinigai.
Italijos religijos ar įsitikinimų laisvės komiteto atstovas Andrea Avveduto (Andrea Avedutas) pabrėžė, kad religijos laisvei grėsmę kelia autoritariniai režimai, totalitarinės ideologijos, ekstremizmas ir valstybių institucijų žlugimas. Sekuliarizuotose visuomenėse, jo teigimu, egzistuoja ir subtilesnė grėsmė – bandymas tikėjimą paversti vien privačiu reikalu ir išstumti jį iš viešosios erdvės.
„Open Doors“ 2026 m. Pasaulio persekiojimo sąrašo duomenimis, persekiojimo grėsmę patiria 388 mln. krikščionių – 8 mln. daugiau nei ankstesniais metais. Tai reiškia, kad pasaulyje persekiojamas vienas iš septynių krikščionių. Tarp pagrindinių priežasčių įvardijamas islamistinio ekstremizmo plitimas Užsachario Afrikoje, priešiški režimai ir organizuotas nusikalstamumas.
Ypač sunki padėtis išlieka Afrikoje. Nigerijai tenka apie 3 490 dėl tikėjimo nužudytų krikščionių – maždaug 70 proc. pasaulinio skaičiaus. Šalyje puolami kaimai, deginamos bažnyčios, grobiami kunigai ir moksleiviai. Pilietinio karo nusiaubtas Sudanas taip pat priskiriamas prie šalių, kuriose krikščionių persekiojimas yra itin didelis. „Pirmasis persekiojimas yra tyla“, – pabrėžė Avveduto, ragindamas nepamiršti šių bendruomenių.
Sudėtinga ir Libano krikščionių padėtis. Nuo kovo pradžios per bombardavimus šalyje žuvo daugiau kaip 2 tūkst. žmonių, o daugiau nei milijonas buvo priversti palikti namus. Pietų Libano krikščioniškuose kaimuose žmones, pasak kunigų, bombardavimo metu palaiko kasdienės Mišios ir kartu kalbamas Rožinis. „Libanas yra daugiau nei teritorija – tai laisvės, orumo, pliuralizmo ir sambūvio žinia“, – primenama Maronitų patriarcho žodžiais.
Avveduto religijos laisvę pavadino „visų laisvių motina“, nes ji apima žmogaus sąžinę, santykį su tiesa ir galutine gyvenimo prasme. Pasak jo, valstybė, gerbianti religijos laisvę, gerbs ir minties, žodžio bei asociacijų laisvę, o ją pažeidžianti valdžia anksčiau ar vėliau pažeis ir kitas pagrindines žmogaus teises. Bažnyčia todėl gina ne tik krikščionis, bet ir diskriminuojamus musulmonus, grasinimų sulaukiančius žydus bei kitų religijų atstovus.
Šį požiūrį grindžia Vatikano II Susirinkimo deklaracija „Dignitatis Humanae“: „Tiesa įtikina vien savo pačios galia, niekada – prievarta.“ Birželio 25 d. Romoje 15 religinių konfesijų ir bendruomenių atstovai pasirašė Religijų paktą „Itališkasis tarpreliginio dialogo kelias“, kuriame numatyti devyni įsipareigojimai ir devyni konkretūs veiksmai dialogui, bendram gėriui ir taikos kultūrai skatinti. Avveduto vertinimu, toks susitarimas rodo, kad religijos nėra konflikto problema, bet gali tapti jo sprendimo dalimi.
