Nyderlandų Hertogenboso vyskupijos augziliaras vyskupas Robas Mutsaertsas atvirame laiške popiežiui Leonui XIV kritiškai įvertino Sinodo apie sinodiškumą procesą ir paragino Bažnyčią daugiau dėmesio skirti ne savo struktūroms ir nesibaigiančioms konsultacijoms, bet Kristaus skelbimui, atsivertimui, šventumui, Eucharistijai ir sielų išganymui.
Vyskupas savo ilgą laišką pradeda nuo klausimo, kuris tampa viso teksto ašimi: ar sinodinis procesas iš tiesų priartina žmones prie Kristaus?
„Tai, kas mane skatina viešai tarti šiuos žodžius, yra rūpestis, galiausiai pranokstantis visus kitus bažnytinius svarstymus: sielų išganymas. Salus animarum suprema lex – sielų išganymas yra aukščiausias įstatymas. Mano klausimas paprastas ir nuoširdus: ar sinodinis procesas iš tiesų padeda priartinti sielas prie Kristaus ir amžinojo išganymo? Man tai yra lemiamas klausimas“, – rašo R. Mutsaertsas.
Jis pabrėžia, kad kreipiasi į popiežių ne stokodamas pagarbos Petro įpėdinio tarnystei. Priešingai – vyskupas teigia kalbantis iš meilės šiai tarnystei ir Bažnyčiai.
„Galiausiai pasauliui mažai naudos iš Bažnyčios, kuri tik kartoja tai, ką jau galvoja pats pasaulis. Jam reikia Bažnyčios, kuri su meile, bet be baimės rodytų į Kristų“, – teigia jis.
Kviečia vertinti Sinodo vaisius
R. Mutsaertsas pripažįsta gerus daugelio sinodiniame procese dalyvavusių žmonių ketinimus, tačiau pabrėžia, kad vien jų nepakanka. Po daugybės konsultacijų, susitikimų, ataskaitų ir dokumentų, anot jo, atėjo metas klausti, kokius konkrečius vaisius visa tai davė.
„Geri ketinimai nusipelno pripažinimo. Tačiau geri ketinimai neatleidžia mūsų nuo pareigos ištirti vaisius. Pats Kristus mums davė paprastą kriterijų: „Iš jų vaisių pažinsite juos“, – rašo vyskupas.
Todėl Sinodo sėkmę, jo manymu, reikėtų vertinti ne pagal surengtų susitikimų, parašytų dokumentų ar konsultacijose dalyvavusių žmonių skaičių.
„Ar tikėjimas sustiprėjo? Ar Kristus skelbiamas aiškiau? Ar pagilėjo katalikiškoji tapatybė? Ar daugiau žmonių atsivertė? Ar sekmadienio Mišiose dalyvauja daugiau žmonių? Ar padaugėjo pašaukimų į kunigystę? Ar katechezė tapo veiksmingesnė? Ar sustiprėjo pagarba Eucharistijai? Ar Bažnyčios moralinis mokymas tapo aiškesnis? Ar sustiprėjo misijinis ryžtas?“ – klausia R. Mutsaertsas.
Vyskupo atsakymas į šiuos klausimus griežtas: vertinant Sinodą pagal tokius kriterijus, jo esą neįmanoma laikyti sėkmingu.
„Sinodas apie sinodą“
R. Mutsaertsui abejonių kelia jau pati Sinodo apie sinodiškumą samprata. Jis primena, kad tradiciškai sinodai būdavo šaukiami konkretiems klausimams – evangelizacijos, šeimos, kunigystės, Eucharistijos, Šventojo Rašto, pastoracinių krizių – nagrinėti.
Dabar, jo vertinimu, svarstymo objektu tapo pats sinodinis procesas.
„Tai galima palyginti su susirinkimu, kuris be galo renkasi aptarti, kaip nuo šiol reikėtų rengti susirinkimus“, – ironizuoja vyskupas.
Pasak jo, Bažnyčia nuo apaštalų laikų pažįsta susirinkimus, sinodus ir bendrą vyskupų svarstymą. Problema atsiranda tada, kai sinodiškumas iš priemonės ima virsti tikslu.
„Klasikinis sinodas buvo priemonė. Šiuolaikiniame sinodiniame diskurse sinodiškumui kyla grėsmė tapti tikslu savaime. Ir būtent čia, žvelgiant iš tradicinės katalikiškos perspektyvos, prasideda problema“, – rašo jis.
Vyskupas atkreipia dėmesį, kad procesas ir toliau tęsiamas, o jo įgyvendinimo etapas turi pasiekti bažnytinę asamblėją Romoje 2028 metų spalį. Jo nuomone, dėl to atsiranda pavojus, kad tai, kas prasidėjo kaip 2021–2024 metų Sinodas, taps nuolatine Bažnyčios valdymo forma.
„Bažnyčia prasideda nuo Kristaus“
R. Mutsaertso kritikos pagrindas yra ne vien nepasitenkinimas Sinodo organizavimu. Jis kelia gilesnį ekleziologinį klausimą – kas apskritai yra Bažnyčia ir iš kur kyla jos skelbiama tiesa.
„Bažnyčia neprasideda nuo mūsų dialogo. Ji prasideda nuo Kristaus. Kristus neįsteigė diskusijų grupės. Jis pašaukė apaštalus. Suteikė jiems valdžią. Pasiuntė juos skelbti, krikštyti ir mokyti“, – rašo vyskupas.
Todėl, jo teigimu, krikščioniškoji tiesa negali būti nustatoma balsuojant ar ieškant daugumos sutarimo.
„Jeigu rytoj 90 procentų katalikų nebetikėtų tikruoju Kristaus buvimu Eucharistijoje, Kristus dėl to netaptų mažiau realiai esantis. Jeigu 80 procentų atmestų tam tikrą moralinį mokymą, tas mokymas automatiškai netaptų neteisingas. Tiesa nėra sukuriama konsensusu“, – argumentuoja R. Mutsaertsas.
„Klausytis – ko?“
Vyskupas nekritikuoja paties sinodinio raginimo klausytis. Anot jo, vyskupas turi klausytis, kunigas turi klausytis, o krikščionys turi klausytis vieni kitų.
Tačiau jis kelia kitą klausimą: ko Bažnyčia pirmiausia turi klausytis?
„Tradicinis atsakymas yra toks: Kristaus, Šventojo Rašto, Apaštalų Tradicijos, šventųjų, dviejų tūkstančių metų krikščionybės liudijimo, Magisteriumo. Ir, žinoma, taip pat tikinčiųjų“, – rašo R. Mutsaertsas.
Jo nuomone, kai kuriuose sinodiniuose tekstuose ši tvarka apverčiama – pirmiausia kalbama apie šiuolaikinio žmogaus patirtis, troškimus, nusivylimus ir lūkesčius, o tada svarstoma, kaip prie jų turėtų prisitaikyti Bažnyčia.
„Kas atsitinka, kai šiuolaikinio žmogaus troškimai susiduria su Evangelija? Tuomet turi keistis ne Evangelija; turi keistis žmogus. Krikščionybėje tai vadinama atsivertimu“, – pabrėžia vyskupas.
Didžioji problema – atsivertimo stoka
Būtent atsivertimo temos stoką R. Mutsaertsas vadina viena giliausių sinodinio projekto silpnybių.
„Bažnyčia egzistuoja ne pirmiausia tam, kad patvirtintų žmones tokius, kokie jie jau yra. Ji egzistuoja tam, kad nuvestų juos pas Kristų“, – teigia jis.
Vyskupas primena, kad kankinių Bažnyčia Romos pasaulį pakeitė ne organizuodama klausymosi susitikimus. Petras, Paulius, Pranciškus, Dominykas, Pranciškus Ksaveras, Jonas Marija Vianėjus, Motina Teresė ir Jonas Paulius II, pasak jo, pirmiausia skelbė Kristų.
„Jie neabejotinai klausėsi žmonių. Tačiau klausymasis niekada nebuvo galutinis tikslas. Galutinis tikslas buvo atsivertimas į Kristų“, – rašo R. Mutsaertsas.
Tuštėjančių bažnyčių akivaizdoje – diskusijos apie struktūras
Toliau vyskupas nukreipia dėmesį į Vakarų Europos katalikybės krizę. Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse, anot jo, bažnyčios tuštėja, parapijos jungiamos, vienuolynai nyksta, vienuolijos sensta, mažėja tikėjimo pažinimas, išpažinties praktika ir pašaukimų į kunigystę.
Tokioje situacijoje, jo manymu, pagrindinis Bažnyčios klausimas turėtų būti: „Kaip galime iš naujo laimėti pasaulį Kristui?“
Tačiau daug dėmesio, pasak vyskupo, skiriama struktūroms, dalyvavimui, sprendimų priėmimo procesams, moterų vaidmeniui, įtraukumui ir galios santykiams.
„Tai gali būti teisėtos temos. Tačiau degantis namas turi kitokių prioritetų nei buitiniai reikalai“, – konstatuoja jis.
R. Mutsaertsas perspėja ir dėl bažnytinės biurokratijos, kuri gali sukurti veiklos iliuziją.
„Kuo mažiau evangelizacijos, tuo daugiau komitetų evangelizacijai. Kuo mažiau pašaukimų, tuo daugiau dokumentų apie pašaukimus. Kuo mažiau žmonių ateina į bažnyčią, tuo ilgesni tampa susitikimai apie buvimą Bažnyčia“, – ironizuoja vyskupas.
Sinodinis procesas sukūrė lūkesčius
Kita problema, kurią įžvelgia R. Mutsaertsas, yra lūkesčiai, atsiradę pradėjus ilgai diskutuoti apie moterų diakonatą, kunigystę, seksualinę moralę, homoseksualius santykius, pasauliečių ir dvasininkų santykį, Bažnyčios valdžią, decentralizaciją ir moterų padėtį.
Pasak jo, kai tokios temos metų metus pateikiamos kaip diskusijų objektas, natūraliai susidaro įspūdis, kad Bažnyčios mokymas gali būti pakeistas.
Tačiau kai paaiškėja, kad dalies lūkesčių neįmanoma įgyvendinti nenutraukiant katalikiško mokymo tęstinumo, atsiranda nusivylimas.
„Bažnyčia pati sukėlė lūkesčius, kurių galiausiai negali išpildyti. Tai nėra pastoracinė nauda. Tai nusivylimo receptas“, – perspėja R. Mutsaertsas.
Bažnyčią atnaujino ne struktūros, o šventieji
Kaip alternatyvą vyskupas iškelia šventumą. Pasak jo, didžiosios katalikiškos reformos beveik niekada neprasidėdavo nuo struktūrinių pertvarkų – jos prasidėdavo nuo šventųjų.
Jis mini šv. Benediktą, Pranciškų, Dominyką, Kotryną Sienietę, Ignacą Lojolą, Teresę Avilietę, Joną Boską, Teresę Lizjietę, Maksimilijoną Kolbę ir Joną Paulių II.
„Jų programa buvo stebėtinai paprasta: tapti šventais“, – rašo R. Mutsaertsas.
„Parapija su šventu klebonu turi didesnę ateitį nei vyskupija su dvidešimčia sinodiškumo darbo grupių ir gerai apmokamais vadybininkais. Vienuolynas su dešimčia uolių vienuolių evangelizuoja labiau nei šimtas puslapių bažnytinio žargono“, – tęsia jis.
Todėl vyskupas siūlo kitokią reformos kryptį: „Ne mažiau klausymosi, bet daugiau šventumo. Ne mažiau dalyvavimo, bet daugiau atsivertimo. Ne mažiau dialogo, bet daugiau skelbimo.“
Tikėjimo, o ne valdymo krizė
Ypatingą reikšmę R. Mutsaertsas skiria liturgijai. Jo nuomone, norint suprasti tikrąją Bažnyčios būklę pirmiausia reikia pažvelgti į jos maldą ir liturginį gyvenimą.
Kai katalikai nebesupranta Mišių kaip sakramentinės Kristaus aukos, silpnėja šventumo pajauta, nyksta tyla, tuštėja klausyklos, o Eucharistijos adoracija nustumiama į paraštes, pasak jo, kalbama jau ne apie valdymo struktūrų problemą.
„Tuomet Bažnyčia neturi valdymo problemos. Tuomet ji turi tikėjimo problemą. Nauja dalyvavimo struktūra to neišspręs. Neišspręs ir nauja asamblėja. Galbūt tai gali padaryti naujas Dievo atradimas“, – rašo vyskupas.
„Dievo tauta yra didesnė už ratą aplink posėdžių stalą“
R. Mutsaertsas abejoja ir tuo, ar sinodinėse konsultacijose aktyviausiai dalyvaujantys žmonės gali reprezentuoti visą Bažnyčią.
Jis pateikia paprastus pavyzdžius: kasdien Mišiose dalyvaujantis ir rožinį kalbantis katalikas paprastai nerašo sinodinės ataskaitos; jaunuolis, kelias valandas keliaujantis į tradicinę liturgiją, nebūtinai dalyvauja vyskupijos darbo grupėje; šešis vaikus katalikiškai auginanti motina gali neturėti laiko klausymosi sesijoms, o kontempliatyvi vienuolė nepildo apklausų.
„Kas klausosi tik tų, kurie prieina prie mikrofono, gali lengvai pamiršti, kad Dievo tauta yra didesnė už ratą aplink posėdžių stalą“, – rašo jis.
„Pasaulis nelaukia sinodinės Bažnyčios“
Laiško pabaigoje R. Mutsaertsas pereina prie pagrindinės savo tezės. Jo vertinimu, šiuolaikinis žmogus išgyvena gilią dvasinę krizę – ieško prasmės ir tapatybės, susiduria su vienatve, šeimų irimu, materializmu ir vis giliau į gyvenimą besiskverbiančiomis technologijomis.
Tuo metu Bažnyčia turi tai, ko pasauliui iš tikrųjų reikia: Evangeliją, sakramentus, Eucharistiją, išpažintį, Šventąjį Raštą, Bažnyčios tėvus, šventuosius ir, svarbiausia, Jėzų Kristų.
„Pasaulis nelaukia dar vienos organizacijos, kuri jo klausytųsi. Tokių jau pakanka. Pasaulis laukia, kad kas nors jam pasakytų, kam jis buvo sukurtas“, – rašo vyskupas.
Autentiško sinodiškumo pavyzdžiu jis laiko Evangelijos pasakojimą apie mokinius kelyje į Emausą. Kristus eina su mokiniais, klausosi jų ir leidžia išsakyti nusivylimą. Tačiau tuo neapsiriboja – pataiso jų supratimą, aiškina Raštus, o mokiniai galiausiai Jį atpažįsta laužant duoną.
Po to jie nelieka Emauso kelyje aptarinėti savo kelionės, bet keliasi, grįžta į Jeruzalę ir skelbia.
„Sinodinis procesas įstrigo Emauso kelyje, ir klausimas yra, ar jis dar gali iš ten pajudėti. Esame taip užsiėmę diskusijomis apie tai, kaip Bažnyčia turėtų keliauti kartu, kad kartais pamirštame, kur ji eina“, – teigia R. Mutsaertsas.
Popiežiui: „Suteikite mums aiškumo“
Galiausiai Nyderlandų vyskupas tiesiogiai kreipiasi į popiežių Leoną XIV.
„Mano prašymas Jums paprastas: suteikite mums aiškumo. Kai pasaulis kalba neužtikrintai, tegul Petras kalba aiškiai. Kai Bažnyčia pavargsta nuo vidinių diskusijų, nukreipkite mus atgal į Kristų. Kai pasiklystame procesuose ir struktūrose, priminkite mums mūsų misiją“, – rašo jis.
R. Mutsaertsas pabrėžia, kad jo kritika kyla ne iš noro sėti nesantaiką, bet iš baimės, kad Bažnyčia praranda brangų laiką, kai daugybė žmonių nebepažįsta Kristaus.
„Vakarų bažnyčios tuštėja, o tuo pat metu naujos kartos, regis, iš naujo ieško tiesos ir transcendencijos. Būtent dabar mums reikia ne svyruojančios Bažnyčios, bet misionieriškos Bažnyčios, kuri žino, kokį lobį turi, ir nebijo jo parodyti pasauliui“, – teigia vyskupas.
Jis viliasi, kad Leono XIV pontifikato centre atsidurs „Kristus, atsivertimas, šventumas, Eucharistija, evangelizacija ir sielų išganymas“.
„Kai visi sinodai bus pasibaigę, visi dokumentai parašyti, visi komitetai išformuoti, o mūsų pačių vardai pamiršti, liks tik vienas iš tiesų svarbus klausimas: ar priartinome mums patikėtus žmones prie Jėzaus Kristaus?“ – savo atvirą laišką apibendrina Hertogenboso augziliaras vyskupas Robas Mutsaertsas.
