Krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas neseniai pranešė, kad Lietuvos žvalgybos institucijos turi informacijos, kad rusija svarsto provokacijų galimybę Baltijos regione arba Lenkijoje. Ta proga norisi konkrečiai deklaruoti tai, kas svarbu.
Kas buvo
Naivu manyti, kad karas pas mus nevyksta. Nereikia būti ekspertu, kad suvoktum, jog visų pastarųjų metų įvykių seka yra nuosekli: provokacijos tik stiprėja ir įžūlėja. Elgiamasi pagal klasikinę kalinių teoriją: padaryk tiek, kad stipriai pats nenukentėtum, bet daugiau, nei tikėjosi oponentas. Ir taip daug kartų, kol pamatysi, kad oponentas sugniuždytas. Arba pats gausi į kailį, nes būsi peržengęs ribą (jei oponentas turi vertybes ir žino, kad tokia egzistuoja).
Trikdomas oro uostų darbas, įskrenda „nekaltas dronas“, paskui keli, padegami sandėliai ir gamyklos, sugadinamas geležinkelis, nuverčiamas traukinys, kaimynystėje randami net keli orlaiviai su sprogmenimis, sprogsta sparnuotoji raketa ir palieka dešimties metrų kraterį. Įvykiai tik rimtėja.
Natūralu manyti, kad ši tendencija artimiausiu metu nesikeis.
Kas yra
Regis, nebekalbama, kad „visa tai“ mus aplenks. Visi (institucijos, ekspertai, piliečiai) vieningai sutaria, kad negerumas bus, tik nežinia kur ir kada. Tiesą pasakius, iš aukščiau aprašytos įvykių dinamikos tai yra logiškai ir natūraliai išplaukiantis spėjimas, kuriam verta pritarti ir ruoštis.
Gerai, kad informacija neslepiama nuo visuomenės. Pasiekiami keli tikslai: a)didinamas piliečių atsparumas šokui, kai įvyks, b)rusijai parodoma, kad žvalgybos dirba ir netikėtumo faktorius neveikia, c)iš kalbų gimsta darbai: bundama iš letargo miego vykdant realius darbus (oro erdvės, svarbių objektų apsauga, kariuomenės, VRM pavaldžių institucijų stiprinimas ir t.t.)
Institucijos tvirtina, kad ruošiamasi, didinama infrastruktūros apsauga. Nesileisiu į detales, pasakysiu tik, kad nepakankamai. Iki šiol gyvename iliuzijomis, kad viešieji pirkimai yra svarbesni, nei žmonių gyvybės ar mūsų visų bendrai užgyventas valstybės turtas.
Drąsiai teigiu, kad vadinamosiose „jėgos struktūrose“ yra nedaug žmonių, kurie supranta visą dabarties situacijos sudėtingumą ir pavojingumą. Biurokratija laimi, bet mes kol kas nepralaimime.
Kas bus
Kol kas – nieko baisaus. Į kremliaus nupušėlių galvas neįlįsi, bet tendencijas aptarti galima. Pirmas klausimas į kurį (jiems) teks atsakyti – kaip stipriai norima kelti konfrontacijos kartelę? Dvi vienodos provokacijos Lenkijoje ir Latvijoje gali turėti visiškai skirtingas pasekmes. Infrastruktūra ar piliečių gyvybės? Koks akiplėšiškumo/atvirumo lygis?
Viešumoje vis kalbama apie „svetimos vėliavos“ operaciją. Suprask, ruskiai pasiųs ukrainietišką droną ir čia kažką svarbaus subombins. Absoliuti nesąmonė. Ne dėl to, kad to negali būti, bet todėl, kad „paklydusių dronų ir raketų“ istorijos bus tęsiamos bet kokiu atveju. Tai nuolat vaidinamas spektaklis be pabaigos. Jie skrido, skrenda ir skris. Krito, krenta ir kris. Tačiau būtų absoliučiai kvaila ukrainietišką droną pasiųsti naikinti kritinės NATO šalies infrastruktūros. Užtat koks daugiabutis ar sodyba – visai kitas reikalas.
Šioje vietoje tenka sustoti. Ne vieta ir ne laikas skleisti subjektyvias nuojautas. Ak, tiesa, pasaulyje egzistuoja universali tiesa: „svetimos vėliavos“ geriausiai kyla ten, kur pamirštamos savos.
