Po daugelio gyvenimo metų supratau, kad atostogauti visiškai nemoku. Man viskas susipainioja… Šią vasarą turėjau pasižadėjimą sau atidžiai perskaityti bent vieną rimtą ne visai lengvo turinio knygą, bet tuo pačiu metu ir darbinį įpareigojimą paruošti dėstymui naują kursą karo akademijoje.
Taigi, vienu metu dėliojau naujos Europos karinio saugumo architektūros metmenis ir lygiagrečiai pastraipa po pastraipos gilinausi į C. S. Lewiso „Keturias meiles“. Kažkada, berods, Henris Fordas patarė periodiškai keisti darbus, kad monotoniška veikla „neužmigdytų“, ir šis patarimas dažnai lydi mane gyvenimo užsiėmimuose. Bet šį kartą įvyko nenumatytas dalykas – Europos karinis saugumas ir keturios meilės veikiai susiliejo į viena kitą papildantį junginį. Trumpai pasakysiu, kad nemylimi jaučiamės vis nesaugesni, tačiau kurdami saugumą, nebemokame mylėti ir dėl to daromės dar labiau nesaugūs. Štai kaip.
Paaiškinsiu, pradėdamas nuo savo „dirbtuvės“. Prieš kelis dešimtmečius saugumo politikos analizėje ir teorijose atsirado mokymas, kad mūsų saugų gyvenimą garantuoja ne tik karo nebuvimas, bet ir visa puokštė kitų dalykų – saugus darbas, saugūs namai, saugus (grynas) oras, saugi senatvė, nuo ligų apsaugotas kūnas ir dar daug kitų saugių dalykų. Ramiam ir laimingam gyvenimui reikėjo saugios kultūros, saugios kalbos, saugaus sekso, saugių minčių, aha… gal ir saugių jausmų.
Atsirado toks žodis – saugumizacija, – reiškiantis visą mūsų gyvenimą padaryti tokį, kuriame būtų ne tik grėsmių kilti karui, bet kuris leistų mums gyventi niekuo nerizikuojant. Taigi, nereiktų baimintis likti be darbo, nereiktų baimintis netikėtai susirgti, ką nors keisto suvalgyti, susipainioti adresus, pasiklysti miške, būti netikėtai sulytam, ir pasitiesti baloje. Gyvenimas be jokios rizikos, būtų gyvenimas be baimių ir… o ko dar bereikia iki pilnos laimės?
Bet, pasirodo – siekis gyventi saugiai visai laimės neatneša. Ne tai seniai, vadinamosios Apšvietos apologetai aiškino, kad žinios yra ir bus ta jėga, kuri mus išvaduos iš baimių ir prietarų. Šiandien žinių turime tiek, kad nė vieno iš mūsų galvos nebegali ne tik jas kaupti ar naudoti, nesugeba net suvokti, kuri žinia yra tiesa, kuri tik nuovoka ar anti-tiesa. Šiandien labai lengva sužinoti, ką norime žinoti (tam nereikia net specialaus išsilavinimo), šiandien galime lengviau nei bet kada keliauti ir bendrauti, bet su savo žiniomis klystame ne rečiau, o kai kuriose srityse net dažniau.
siekis gyventi saugiai visai laimės neatneša.
Nesvarbu, ką rodo jūsų sekėjų skaičius Facebook ar Instagram, visi žino, kad tikros draugystės yra labai retos. Jauni ir seni įsitraukę į abipusio įtarumo istorijas. Saugumizacija veda į tai, kad bijome bet kokios rizikos… tiesiog bijome gyventi, nes gyvenimas yra labai rizikingas projektas. Baimė apsirikti tampa tiesiog manija. C. S. Lewis, analizuodamas įvairias meilės padermes, kalba apie tai, kad baimė, kaip niekas kitas žudo mūsų meilę.
Savo kaip politiko misijose dažnai klausdavau žmonių, ypač jaunų, kodėl jie neskuba tuoktis, auginti vaikų, investuoti į amžiną meilę ir tai, ką mes – senstantys – vadiname gražia padoria šeima. Visai ne todėl, kad jiems nereikia amžinos meilės, visai ne todėl, kad nenorėtų turėti bent kelių vaikų. Todėl, kad bijo visos tos rizikos, kuri susijusi su meile ir šeima. O jei kas ką pames, o jei vaikas turės ydų ar nenorės būti garsenybe, jo jei neteksime darbo, susirgsime, o jei bus karas-maras…
C. S. Lewis gyveno tada, kai apie saugumizaciją dar nebuvo kalbama tai dažnai kaip dabar, bet pastebėjo, kad meilė ir gyvenimas šeimoje tikrai yra rizikingi dalykai. Mumyse atsiranda tendencija pasitikėti meile, nors meilės visiems labai reikia. Didžiausia kliūtis kalbėti ir gyventi meilės kalba yra saugumo troškimas, o meilė sukuria siaubingą riziką. Žmona gali mirti. Vaikas visiškai nesaugus. Galbūt nesate pakankamai įdomus ar patrauklus, kad patrauktumėte draugą ar mylimąjį. Net kelias į pragarą nėra grįstas geromis intencijomis, o užrakinant širdį „gera” intencija – saugoti ją nuo sudužimo. Nėra nieko pavojingesnio už gyvenimą dėl saugumo…
Atsakymas į klausimą ką daryti, regis visiškai banalus. Tikėjimas Dievo visagalybe, tikėjimas be įrodymų ir garantijų. Kai sako Lewis, tikėjimas, kad Dievo valia tikrai yra ir ji yra teisinga. Tikėjimas yra meilė be išskaičiavimo, o mes norime ją paversti sandėriu su Dievu, tokia sau neįpareigojančia partneryste, neva, be rizikos. Nes bijome, kad Dievas nesupras, ar nuspręs ką ne taip.
Tikėti yra nesaugu, nes ne iki galo aišku kur yra nuodėmės riba, ar tas Dievas tikrai myli, ar kartais ir baudžia. Ne veltui sakoma, kad baimė yra meilės antonimas, ji iš kart atsiranda tuomet, kai nebemylime. Štai kodėl tas Jėzus ir visas Šventas Raštas tiek daug dėmesio skiria meilei, o ne saugaus gyvenimo garantijoms. Mylėk, ir nebijok… Jis bus drauge.
Taigi, politikų pamėgta saugumizacija yra gyvenimas baimės pasaulyje. Perskaitęs visai ne karingus Lewiso tekstus galiu teigti, kad saugumas, kildinamas iš baimės yra visai nesaugus. Jis užrakina mus mūsų biologijoje, tiesiog nužmogina, tiesiog nužudo. Saugumas paremtas tikėjimu mus pakelia aukščiau rizikos baimės. Karo akademijoje mokome būsimuosius karininkus ne kaip saugotis bijant, o kaip „pažaboti“ visas kylančias rizikas realizuojant savo sugebėjimus. Bet visų pirma – nebijoti jas pažaboti. Galima gyventi šalia „kartaginų“ ir perduoti tokio gyvenimo baimę ateities kartoms, galima imti ir „kartaginą“ sunaikinti. Štai kur tikras saugumas.
Šiandien kasdiena sutinku bijančius dirbtinio intelekto neva dėl to, kad jis paskys ką ne taip. Nuoširdžiai patariu bijoti ne technologijos „proto“, o natūralaus žmogiško kvailumo ir žmogiškos klastos. Prieš kelis dešimtmečius užsienio šalyse mane dažnai užjausdavo, kad, neva gyventi Rusijos pasienyje labai baisu. Nustebdavo, kad nebijome, nes tikime savo galimybėmis. Vienoje užsienio karo mokykloje mačiau užrašą, sakantį, kad rami jūra niekada neišugdys gero jūreivio. Taigi taip, sako psalmė, net eidamas slėniu tamsiausiu aš nebijosiu… Jausiuosi saugus. Žinau kodėl.
