Dabar? Niekada? Ar paskutinę minutę? Šiais metais Lietuvoje, regis, pasieksime gimstamumo statistikos dugną. Lietuvai vaikų reikia dabar. Tai nėra jokia „kompleksinė“ problema, kuri reikalautų „kompleksinių sprendimų“ (Gordijo mazgas irgi buvo laikomas „kompleksine problema“). Ir į tai turėtų būti nukreipta valstybės politika.
Kol kas beveik visas šeimai skirtas priemones galima apibūdinti kaip socialinio teisingumo ir solidarumo, bet ne gimstamumo skatinimo politiką. Motinystė turi ekonominę kainą: dėl vaikų auginimo moterys patiria pajamų, karjeros ir užimtumo nuostolių – tai ekonominėje literatūroje vadinama bausme už motinystę (Claudia Goldin). Todėl valstybė moka išmokas gimus vaikui, vaiko pinigus, kompensuoja dalį prarastų pajamų, padeda jaunoms šeimoms įsigyti būstą. Visa tai reikalinga. Tačiau tai pirmiausia yra mėginimas teisingiau paskirstyti vaiko auginimo išlaidas.
Žvelgiant kitu kampu, dabartinė sistema „moka“ už faktą: gimė vaikas – gauni išmoką, gimė antras – gauni dar, gimė trečias – gauni gausios šeimos lengvatas. Tačiau Lietuvoje nėra buvę priemonės, kuri tiesiogine šio žodžio prasme skatintų gimdyti, t. y. darytų įtaką ne tik mąstymui ar, bet ir mąstymui kada. Netyčia (?) tokia priemonė buvo atsiradusi, kai buvo panaikintos kompensavimo lubos ir kai kurios motinos prieš gimdydamos fiktyviai pasididindavo atlyginimus. Visi tada suprato, kad tokia „tvarka“ nesitęs be galo. Todėl skubėjo pasinaudoti laikina netvarka.
Čia verta prisiminti pačią žodžio „skatinti“ reikšmę. Kai ateina metas gimdyti, o gimdymas neprasideda, medikai jį skatina vaistais ar kitomis priemonėmis. Gimdymo skatinimas reiškia padėti gimimui įvykti laiku, o ne per vėlai. Demografinėje politikoje galėtume mąstyti panašiai. Jeigu norime skatinti gimdymą, turime įvesti laiko taisyklę. Pavyzdžiui, susilaukus vaiko iki 25 metų būtų kompensuojama 200 proc. atlyginimo (arba dvigubas vidutinis), iki 30 metų – 100 proc., o iki 35 metų – 50 proc. vidutinio atlyginimo. Dar paprasčiau, bet simboline prasme svariau pagal tą pačią atgalinio skaičiavimo logiką veiktų vienkartinės išmokos, pvz. 100 tūkst., 50 tūkst. ir t. t. Kitos įprastos socialinės garantijos, žinoma, nuo amžiaus nepriklausytų. Tačiau tokia demografinė priemonė būtų susieta būtent su tuo, kada gimsta vaikas.
Lietuvoje nėra buvę priemonės, kuri tiesiogine šio žodžio prasme skatintų gimdyti, t. y. darytų įtaką ne tik mąstymui ar, bet ir mąstymui kada.
Kas nenori vaikų, to tokia išmoka neprivers jų turėti. Tačiau daugybė žmonių vaikų nori, tik sprendimą atideda: dar baigsiu studijas, dar įsitvirtinsiu darbe, dar nusipirksiu būstą, dar pagyvensiu sau. Tokiems žmonėms terminas galėtų tapti realiu argumentu. Jauna pora turėtų pagalvoti: „Ar tikrai verta dar trejus ar penkerius metus atidėlioti, jeigu dėl to prarasime nemažą pinigų sumą?“
Šiuolaikinis žmogus gyvena terminų pasaulyje. Paraiškos, projektai, studijos, mokesčiai, sutartys – beveik niekas nevyksta be deadline’ų. Keista, kad viena svarbiausių demografinių užduočių vis dar formuluojama taip, tarsi laikas neturėtų reikšmės. O juk gimstamumo statistika mums aiškiai rodo mūsų ateities dead-line – mirtiną liniją.
Jeigu Lietuvai vaikų reikia dabar, valstybės politika taip ir turėtų orientuotis: ką turime padaryti, kad visi suprastų, jog geriausias metas gimdyti – ne kada nors. Dabar.
