„Stovėdami prie kapų prisimename, kad ir mūsų kelionė šioje žemėje laikina. Tačiau jos tikslas nėra kapas. Jos tikslas – bendrystė su Dievu“, – lapkričio 2-ąją, Vėlinių dieną, sostinės Antakalnio kapinėse aukotų šv. Mišių homilijoje sakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Ganytojas priminė, kad krikščioniškoji viltis remiasi ne vien troškimu vėl susitikti su mirusiais artimaisiais, bet prisikėlusio Kristaus pažadu.
Kreipdamasis į tikinčiuosius, susirinkusius kapinėse, kuriose ilsisi jų artimieji, Lietuvos laisvės gynėjai ir daugelis tautos istorijoje pėdsaką palikusių žmonių, arkivyskupas pabrėžė, kad Vėlinės yra daugiau nei mirusiųjų prisiminimo diena.
„Bažnyčia mus čia sukviečia melstis už mirusiuosius ir iš naujo išgirsti Kristaus pažadą“, – sakė jis.
Homilijos centre atsidūrė Evangelijos pagal Joną žodžiai, kuriais Jėzus atskleidžia Dievo Tėvo valią: „Kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 39).
Pasak arkivyskupo, šie žodžiai atskleidžia pačią Dievo širdį – Jo troškimą, kad žmogus gyventų.
„Dievas nenori žmogaus pražūties. Jis trokšta, kad žmogus gyventų. Dėl to Tėvas atsiuntė savo Sūnų, dėl to Kristus priėmė kančią ir mirtį, dėl to prisikėlė“, – kalbėjo ganytojas.
Jis atkreipė dėmesį į Evangelijoje skambančius žodžius „nė vieno“, primenančius, kad Dievui brangus kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo gyvenimo istorijos.
„Kiekvienas turi vardą, istoriją, gyvenimą, kurio Viešpats nepamiršta“, – sakė arkivyskupas.
Kartu jis priminė, kad žmogus negali pats spręsti apie mirusiųjų amžinąjį likimą, tačiau gali pasitikėti Dievo teisingumu ir gailestingumu.
Dievo valia – žmogaus išganymas
Aiškindamas kasdienėje maldoje „Tėve mūsų“ tariamus žodžius „Teesie Tavo valia“, arkivyskupas kvietė juos suprasti ne vien kaip susitaikymą su neišvengiamais gyvenimo įvykiais.
Pasak jo, Kristus atskleidžia, kad Dievo Tėvo valia yra žmogaus išganymas. „Todėl šie maldos žodžiai yra ir pasitikėjimo išpažinimas: Viešpatie, Tu geriau už mane žinai kelią į gyvenimą. Vesk mane juo“, – aiškino G. Grušas.
Ganytojas pabrėžė, kad amžinojo gyvenimo viltis nėra vien paskutinės žmogaus gyvenimo akimirkos klausimas.
„Ji prasideda dabar, kai atsiliepiame į Kristaus kvietimą“, – sakė jis.
Arkivyskupas priminė, kad tikintieji Kristų sutinka Eucharistijoje, Dievo Žodyje ir artimo veide, ypač kenčiančio ar silpno žmogaus.
Pasitikėjimą Dievu reikia ugdyti kasdien
Kalbėdamas apie mirties akivaizdoje patiriamą skausmą, arkivyskupas pripažino, kad tikėjimas nepanaikina liūdesio, netekties ar atsiskyrimo baimės, tačiau net ir išgyvendamas šiuos jausmus žmogus gali pasitikėti Kristumi.
„Nors visa tai jaučiame, turėdami tikėjimą galime ištarti: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“, – sakė ganytojas.
Pasak jo, tokio pasitikėjimo nereikėtų atidėti paskutinei gyvenimo valandai. Arkivyskupas tikėjimo stiprėjimą palygino su nuolat mankštinamu raumeniu.
„Maži kasdieniai pasitikėjimo žingsniai ruošia mus ir didžiajam gyvenimo slėpiniui“, – pabrėžė jis.
Malda už mirusiuosius – meilės išraiška
Ypatingą dėmesį homilijoje G. Grušas skyrė maldos už mirusiuosius reikšmei.
Jis priminė Bažnyčios mokymą, kad malda, ypač Eucharistijos auka, gali padėti mirusiesiems, kuriems dar reikalingas apvalymas.
„Todėl ne tik prisimename išėjusius artimuosius, bet ir pavedame juos Dievo gailestingumui. Mirtis nenutraukia meilės ryšio Kristuje“, – kalbėjo arkivyskupas.
Pasak jo, malda už mirusiuosius stiprina ir pačius besimeldžiančiuosius, primindama žmogaus gyvenimo laikinumą bei amžinojo gyvenimo viltį.
Baigdamas homiliją arkivyskupas kvietė melsti Dievo gailestingumo mirusiesiems, o sau prašyti malonės kasdien augti tikėjimu.
„Tad šiandien melskime Viešpatį, kad būtų mūsų mirusiesiems gailestingas. O sau prašykime malonės, kad mūsų tikėjimas kasdien stiprėtų ir galėtume visada – ir džiaugsmuose, ir išbandymuose, ir paskutinę gyvenimo valandą tarti: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“, – sakė arkivyskupas Gintaras Grušas.
