Katalikiškame pasaulyje vis kalbama apie Šv. Pijaus X kunigų brolijos (SSPX) žingsnį įšventinti vyskupus ir po to, įvykusius atsakomuosius Vatikano veiksmus. Tačiau katalikiškos schizmatinės grupės neapsiriboja vien SSPX dariniu. Egzistuoja dar kelios grupės, kurios konfliktuoja su Vatikanu akcentuodamos tikrą katalikišką tapatybę.
Transalpiniai redemptoristai: nuo susitaikymo su Roma iki naujo konflikto
Transalpiniai redemptoristai (FSSR) – 1988 m. įkurta tradicinės krypties katalikų vienuolija, besivadovaujanti šv. Alfonso Liguorio dvasingumu ir išskirtinai celebruojanti Tridento Mišias. Nuo 1999 m. jų pagrindinė buveinė yra Papa Stronsay saloje Škotijoje.
2008 m., popiežiaus Benedikto XVI pontifikato metu, bendruomenė susitaikė su Šventuoju Sostu, o 2012 m. buvo kanoniškai pripažinta kaip diecezinės teisės dvasininkų institutas Aberdyno vyskupijoje.
Tačiau 2025–26 m. kongregacija nutolo nuo oficialiosios Katalikų Bažnyčios. Ji viešai atmetė vadinamąją sinodišką Bažnyčią, o 2026 m. paskelbė nebepripažįstanti popiežių nuo Vatikano II susirinkimo laikų ir priėmė sedevakantistinę poziciją.
Be to, bendruomenė paskelbė ketinanti konsekruoti savo įkūrėją vyskupu be popiežiaus mandato – toks žingsnis pagal Katalikų Bažnyčios kanonų teisę laikomas schizmatišku.
Todėl šiandien FSSR laikomi tradicionalistine vienuolija, kuri, nors ir kilo iš siekio išsaugoti senąją katalikų liturgiją bei redemptoristų dvasingumą, pastaraisiais metais vėl atsiskyrė nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia ir laikosi sedevakantistinių pažiūrų.
2026 m. duomenimis, FSSR turi apie 27 narius. Tai labai nedidelė bendruomenė, kurią sudaro kunigai, vienuoliai broliai, keli kandidatai ir novicai (jų skaičius laikui bėgant kinta).
Pastarųjų įvykių kontekste (2025–26 m.) bendruomenė dar labiau susitelkė aplink savo vienuolyną Škotijoje. Po jų viešo perėjimo prie sedevakantistinių pažiūrų ir planų konsekruoti vyskupą be popiežiaus mandato Šventojo Sosto pripažintas Redemptoristų ordinas pabrėžė, kad FSSR nėra jo dalis ir su juo neturi jokio kanoninio ryšio.
Tuščio sosto teorija
Sedevakantizmas (lot. sede vacante – „tuščias sostas“) – tai tradicinės katalikybės kryptis, teigianti, kad Šventojo Petro sostas iš tikrųjų yra tuščias, nes popiežiai po Pijaus XII (arba bent jau po Vatikano II susirinkimo) esą nėra teisėti Romos popiežiai.
Sedevakantistų teigimu, popiežiai nuo Jono XXIII priėmė ar skleidė mokymus, kuriuos jie laiko nesuderinamais su ankstesne Katalikų Bažnyčios doktrina, ypač religijos laisvės, ekumenizmo, liturgijos reformų ir kitais Vatikano II susirinkimo klausimais. Dėl to jie mano, kad šie popiežiai neteko savo autoriteto arba apskritai niekada nebuvo teisėtais popiežiais.
Sedevakantistai nepripažįsta dabartinės Bažnyčios hierarchijos teisėtumo, tačiau nelaiko popiežystės panaikinta – jų įsitikinimu, popiežiaus sostas yra laikinai neužimtas ir ateityje turėtų būti teisėtai atkurtas.
Ši pozicija skiriasi nuo kitų tradicinių katalikų bendruomenių, pavyzdžiui, SSPX, kuri nors kritikuoja kai kuriuos posusirinkiminius sprendimus, tačiau pripažįsta popiežių teisėtu Katalikų Bažnyčios vadovu.
Katalikų Bažnyčia sedevakantizmą atmeta kaip klaidingą poziciją, nes jis paneigia teisėtą popiežių autoritetą ir pažeidžia Bažnyčios vienybę. Dėl šios priežasties bendruomenės, kurios viešai laikosi sedevakantistinių pažiūrų ar imasi veiksmų, prieštaraujančių kanonų teisei (pavyzdžiui, konsekruoja vyskupus be popiežiaus mandato), laikomos esančiomis schizmos pavojuje arba į ją įsitraukusiomis, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių ir Bažnyčios kompetentingų institucijų vertinimo.
Tikslaus sedevakantistų skaičiaus nėra – jie nepriklauso vienai organizacijai, todėl jų neįmanoma tiksliai suskaičiuoti. Dažniausiai minima, kad yra apie 30 000 tokių tikinčiųjų visame pasaulyje – tai vienas dažniausiai cituojamų atsargesnių vertinimų.
Kai kurie autoriai pateikia gerokai platesnį intervalą – nuo kelių dešimčių tūkstančių iki daugiau kaip 200 000 žmonių. Tačiau pabrėžiama, kad šie skaičiai nėra patikimai patvirtinti.
Didžiausios sedevakantistų bendruomenės veikia Jungtinėse Valstijose, Meksikoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje.
Kalbant apie dvasininkus, nepriklausomi tyrinėtojai vertina, kad pasaulyje gali būti maždaug 120–180 sedevakantistų kunigų ir tik kelios dešimtys aktyvių vyskupų, tačiau ir šie skaičiai yra apytikriai.
Palmariečiai turi savo popiežių
Palmariečių katalikų bažnyčia – tai XX a. 8-ajame dešimtmetyje Ispanijoje, El Palmar de Troja vietovėje, susiformavusi schizmatiška religinė bendruomenė, kilusi iš tariamų Mergelės Marijos apsireiškimų.
Ji nepripažįsta Romos popiežių po Pauliaus VI ir teigia, kad tikrasis Šventasis Sostas persikėlė į Ispaniją, kur jos įkūrėjas Clemente Domínguez y Gómez pasiskelbė popiežiumi Grigaliumi XVII.
Clemente Domínguez y Gómez gimė 1946 m. balandžio 23 d. Sevilijoje, Ispanijoje. 1968 m. El Palmar de Troja vietovėje prasidėjus tariamiems Mergelės Marijos apsireiškimams, kurių Katalikų Bažnyčia nepripažino, jis tapo dažnu šios vietos lankytoju. Clemente teigė pirmąjį regėjimą patyręs 1969 m. rugsėjo 30 d. ir netrukus tapo pagrindiniu vadinamųjų apsireiškimų vizionieriumi. Jo skelbiamuose pranešimuose buvo raginama melstis ir atgailauti, taip pat griežtai kritikuojamos Katalikų Bažnyčioje vykstančios permainos ir vadinamasis progresyvizmas.
Clemente pradėjo skleisti tariamai gautus apreiškimus Ispanijoje ir užsienyje, kreipdamasis ir į aukštus Katalikų Bažnyčios hierarchus. Iš pradžių jis save laikė popiežiaus Pauliaus VI šalininku ir tvirtino, kad pontifikas esą yra aplinkinių Bažnyčios veikėjų ir masonų manipuliacijų auka.
1975 m. gruodį Clemente įkūrė Šventojo Veido karmelitų ordiną. 1976 m. sausį Vietnamo arkivyskupas Pierre’as Martinas Ngo Dình Thucas jį ir kelis jo bendražygius įšventino kunigais, o netrukus Clemente buvo konsekruotas vyskupu. Šie šventimai buvo atlikti be popiežiaus leidimo. Vėliau Clemente pats ėmė konsekruoti kitus vyskupus, taip formuodamas būsimos Palmariečių bažnyčios hierarchiją. 1976 m. gegužę per automobilio avariją jis neteko regėjimo.
Clemente tvirtino 1976 m. gavęs apreiškimą, kad taps būsimuoju popiežiumi. 1978 m. rugpjūčio 6 d., mirus popiežiui Pauliui VI, jis paskelbė patyręs regėjimą, kuriame pats Kristus, lydimas apaštalų Petro ir Pauliaus, jį karūnavęs naujuoju popiežiumi. Sugrįžęs į Ispaniją Clemente pasivadino popiežiumi Grigaliumi XVII.
Nuo tada jis skelbė, kad Šventasis Sostas mistiniu būdu persikėlė iš Romos į El Palmar de Troja, o jo vadovaujama Palmariečių bažnyčia yra vienintelė tikroji Katalikų Bažnyčia. Romos popiežius ir oficialiąją Katalikų Bažnyčią jo sekėjai ėmė laikyti nuklydusiais nuo tikrojo tikėjimo.
Grigalius XVII Palmariečių bažnyčiai vadovavo iki savo mirties 2005 m. kovo 21 dieną. Po jo mirties bendruomenės vadovu tapęs Petras II savo pirmtaką paskelbė šventuoju ir suteikė jam „Didžiojo“ titulą. Clemente Domínguez y Gómez laikomas pagrindiniu Palmariečių bažnyčios kūrėju ir jos atskiros „popiežių“ linijos pradininku.
Palmariečiai nėra klasikiniai sedevakantistai – jie nelaiko popiežiaus sosto tuščiu, bet tvirtina turintys savo teisėtą popiežių, todėl priskiriami konklavistų judėjimui.
Bendruomenė atmeta Vatikano II susirinkimo reformas, laikosi savitos doktrinos, griežtos vidaus drausmės ir yra sukūrusi atskirą bažnytinę struktūrą su savo popiežių linija. Manoma, kad pasaulyje ji vienija apie 1–2 tūkst. narių. Katalikų Bažnyčia Palmariečių bažnyčios nepripažįsta ir laiko ją schizmatiška bendruomene.
Nors šios trys kryptys dažnai minimos kartu dėl kritiško požiūrio į Vatikano II susirinkimą ir posusirinkimines reformas, jos nėra tapačios.
Transalpiniai redemptoristai yra konkreti vienuolinė bendruomenė, kuri tik neseniai priėmė sedevakantistinę poziciją, sedevakantizmas yra platesnė teologinė srovė, teigianti, kad popiežiaus sostas šiuo metu yra tuščias, o Palmariečių bažnyčia priklauso konklavistų judėjimui, nes pripažįsta ne tuščią sostą, bet savo pačių popiežių.
Katalikų Bažnyčia nė vienos iš šių pozicijų ar bendruomenių nepripažįsta kaip esančių visiškoje bendrystėje su Roma.
