Pakalbėkime apie reiškinį, su kuriuo visi vienaip ar kitaip susiduriame, tačiau ne visi sugebame jį atpažinti ar juolab suprasti.
Nors šiandien apie narcizus ir narcisizmą jau yra daug viešai prieinamos informacijos, bet net ir patyrę profesionalūs psichologai ar psichiatrai nepajėgia lengvai identifikuoti šį asmenybės sutrikimą (nepainioti su tam tikrais narcisistiniais bruožais, kurių visi daugiau ar mažiau turime). Kodėl? Todėl, kad santykių pradžioje arba viešumoje narcizai dažniausiai sugeba puikiai maskuotis, parodydami savo žaviąją ir charizmatišką pusę, įtikinamai imituodami adekvatumą, empatiją ir altruizmą.
Tačiau suklysime manydami, kad narcizai – tai tiesiog garbėtroškos egocentrikai a lia Trumpas, įtikėję genialumu ir išskirtinumu, komiški savo susireikšminimu ir pasipūtimu. Narcizų būna visokių, įskaitant tokius, kurie (bent jau iš šalies žiūrint) nei pasipūtę, nei egocentriški, priešingai – dažnai atrodo kaip amžinos nepalankių aplinkybių aukos, vargšeliai nabagėliai, kuriuos visi skriaudžia ir kuriems nieks nesiseka, todėl juos atpažinti žymiai sunkiau. Tačiau anksčiau ar vėliau ir atviri, ir slaptieji narcizai atskleis savo tikrąjį veidą – šaltumu, kontrole, nuvertinimu ir panieka staigiai pasirodydami tiems, kuriems lyg ir iki tol buvo demonstruojama meilė, susidomėjimas, pagarba, draugystė ar prielankumas.
Psichologai ginčijasi, ar šis sutrikimas yra įgimtas, ar įgytas ankstyvoje vaikystėje, psichikai reaguojant į gyvenimo aplinkybes (pirmiausia – santykius su tėvais). Tačiau bet kokiu atveju narcisistinį asmenybės sutrikimą (NAS) turintiems būdinga niekada nepripažinti savo klaidų ar kaltės, nepriimti jokios kritikos, kitus žmones laikyti ne lygiaverčiais ir turinčiais savų interesų, o sau naudingomis, arba ne, funkcijomis ir ištekliais, nuolat atsiminti tikras ir tariamas nuoskaudas ir kerštauti.
NAS terapinis gydymas beveik neduoda rezultatų (o ir joks narcizas savanoriškai nesikreiptų dėl psichoterapijos, nes juk bėdų gal turėti visi kiti, tik ne nuostabusis jis), nors tokios asmenybės daroma žala ir poveikis aplinkiniams, ypač patiems artimiausiams, gali būti itin neigiami ir žlugdantys, o, net ir nutrauktų, tokių toksiškų santykių pasekmės narcizo aukos savivertei ir savivokai išlieka ilgam, jei ne visam gyvenimui.
Įdomu, kad narcizas dažnai sudaro porą su empatu (tai gali būti tiek mylimieji, tiek draugai, tiek ir motina/tėvas ir vaikas), ir jie kartu bent kurį laiką panyra į tam tikrą emocinę simbiozę, kurioje tenkina vienas kito poreikius. Narcizui reikia, kad juo žavėtųsi, jam duotų besąlyginės meilės, dėmesio, pripažinimo, palaikymo, apgaubtų šiluma ir rūpesčiu.
Jis visu tuo pamaitina savo vidinę tuštumą ir giliai tūnantį niekingumo ir bevertiškumo jausmą bei pavydą, kruopščiai slepiamus po pabrėžtinu savo vertės ir išskirtinumo demonstravimu (pavyzdžiui, ne vienas mano sutiktas narcizas teigė esąs aristokratiškos kilmės, turįs išskirtinių talentų ir gebėjimų, kurie dažniausiai niekaip išoriškai nepasireikšdavo), net paslaptingai užsimindavo esąs persekiojamas spec. tarnybų (čia jau narcisizmas persipina su paranoja, nes jeigu man, tokiam nuostabiam ir nepakartojamam, kas nors nesiseka, tai dėl to juk bus kaltas kas nors kitas, galingesnis – negi kitaip?) ir t.t.).
Šiuo atveju empatas, t. y. kito emocijas lengvai perskaitantis ir pasąmoningai besistengiantis atliepti žmogus, jam pasitarnauja lyg veidrodis, atspindintis tai, ko jam pačiam šitaip trūksta – atjautos, meilės, palaikymo, nesavanaudžio santykio ir t.t.
Tuo tarpu empatas, mylėdamas, rūpindamasis ir visa kuo neatlygintinai padėdamas narcizui, ypač tam vargšeliui, kuriam visi „kenkia”, „neįvertina” ar „skriaudžia”, realizuoja savyje pasąmoningai slypintį „gelbėtojo” sindromą.
Lyg ir abu laimingi, – tik ar ilgam?
Tokios poros santykiuose psichologai dažnai mato pasikartojant panašią dinamiką: pvz., meilėje ar draugystėje viskas prasideda nuo vadinamojo love bombing, kai narcizas apipila empatą dėmesiu, dovanomis ir išskirtiniu rūpesčiu, tuo ištirpdydamas jo širdį ir užmigdydamas atsargumą (beje, tai vienintelis etapas, kai narcizui rūpi kuo geriau pažinti, t. y. kuo daugiau sužinoti apie kitą, tačiau vėliau ši jautri informacija neišvengiamai bus panaudota pastarojo skaudinimui arba manipuliacijoms). Tada po truputį, arba staigiai, čia jau kaip pasiseks, pereinama prie partnerio nuvertinimo, žeminimų, niekinimo, lyginimo su kitais jo nenaudai, patyčių.
Narcizo akimis empatas viską pradeda daryti ar sakyti „neteisingai”, „netinkamai” arba tiesiog „ne taip”, dėl ko yra priverstas nuolat jausti kaltę ar savo nepilnavertiškumą ir mėginti dar labiau stengtis užsitarnaujant ar susigrąžinant buvusį prielankumą. Visą tai dažnai lydi ir vadinamasis gazlaitinimas, t. y. pastangos įtikinti auką, kad ji pati kažką „netaip” suprato, „netaip” atsimena, „netaip” interpretavo narcizo žodžius, yra tiesiog isteriška ir kvaila ir pan., tuo siekiant priversti ją suabejoti savo sveiku protu, atmintimi ir adekvatumu.
Jeigu narcizui pasiseka, jo aukos savivertė ilgainiui yra sutrinama į miltus, ir ji tampa visiškai priklausoma nuo kiekvieną jo žingsnį sekančios valdžios ir kontrolės, pasireiškiančios jau ne tik žodiniu, bet dažnai ir fiziniu smurtu (nors viešumoje ir toliau gali būti rūpestingai vaidinama ideali pora). Trečiajame, baigiamajame etape, narcizas meta senąją auką, nes susiranda naują ir šviežią resursą savo išpūstai savimeilei maitinti, ir taip „bombardavimas meile” prasideda iš naujo. Arba empatas nebeištveria vis didesnio niekuo neišprovokuoto ignoravimo, niekinimo ar persekiojimo srauto ir pats palieka narcizą, kaip minėta, likdamas su giliomis psichologinėmis žaizdomis, kurias jam dabar teks ilgai gydytis.
Tačiau palikti nevisuomet išeina ar įmanoma. Ypač jeigu narcizo ir empato pora nėra sutuoktiniai ar partneriai, o tėvai (dažniausiai vienas jų) ir vaikai. Čia neigiamas poveikis empato savasčiai trunka nepalyginamai intymiau, ilgiau ir giliau. Manipuliuoti kalte, išnaudoti, versti atsisakyti savų troškimų, svajonių ir net pašaukimo, šokdinti vaiką pagal savo dūdelę narcizas tėvas ar motina gali be galo ilgai, ypač jei vaikui neleidžiama tapti savarankišku ir atsiskirti (žinau atvejį, kai kartu gyvenanti suaugusi dukra atsiklausdavo narcizės motinos net to, kiek druskos berti į sriubą, nes kitaip laukdavo neišvengiami skandalai. Internete taip pat pilna pasakojimų apie toksiškus anytos ir marčios arba žento ir uošvienės santykius).
Net ir savarankiškai gyvenantis empatas kenčia nuo vaikystėje aiškiai susiformavusių ribų ar savivertės trūkumo, nes jam visada buvo kalama labiau paisyti kitų nei savo paties norų ir interesų, „būti geram”, aukotis ir viską ištverti, nes kitaip jis nuolat bus kaltinamas egoizmu, šiurkštumu ir abejingumu. Tai pajutę, aplinkiniai pamėgsta naudotis empato gerumu ir polinkiu į pasiaukojimą, kol jis, nebepakėlęs nuolatinio išnaudojimo ar nepaisymo, kartą, atrodytų, netikėtai emociškai sprogsta, nors toks nepasitenkinimas galėjo tyliai kauptis metų metus.
Taigi šiuo atveju situacija atrodo beviltiška. Įtikti narcizui, kad ir kaip stengtųsi, empatas yra neįgalus. Priešingai, kuo labiau stengsis, tuo daugiau priekaištų, nepagrįstų kaltinimų ir nuvertinimų jis sulauks, kol nebeištvėręs atsitrauks, pats niekad taip ir nesulaukęs besąlygiškos meilės ar palaikymo. Bet nuo narciziškų tėvų atsitraukti – irgi ne išeitis…
Atrodytų, keista. Juk narcizui lyg ir turėtų būti nenaudinga netekti jį maitinančio resurso? Tačiau jo vidinė tuštuma yra tokia bedugnė, kad nors kiek vertingas jis pasijunta tik pažeminęs, įskaudinęs ar psichologiškai sužlugdęs kitą – dažniausiai patį artimiausią.
