Gegužės 20 d. bendrojoje audiencijoje Leonas XIV skaitė katechezę apie pirmąjį Vatikano II Susirinkimo dokumentą – konstituciją apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum Concilium“. Ją rengdami Susirinkimo tėvai siekė ne vien apeigų reformos, bet ir skatinti Bažnyčią mąstyti apie tą gyvą ryšį, kuris ją sudaro ir vienija: Kristaus slėpinį.
Liturgija paliečia šio slėpinio šerdį: ji yra erdvė, laikas, ir kontekstas, kuriame Bažnyčia iš Kristaus gauna savo gyvenimą. Liturgijoje vyksta mūsų atpirkimo darbas (SC, 2).
Pasak popiežiaus, Bažnyčios trigubas – biblinis, patristinis ir liturginis – atsinaujinimo kelias XX amžiuje išryškino, kad Kristaus slėpinys yra ne kažkas neapibrėžta, bet gelbstintis Dievo sumanymas mums – tai Velykų įvykis, Kristaus kančia, mirtis, prisikėlimas ir pašlovinimas. Liturgijoje Kristus yra tarp mūsų sakramentiniu būdu ir kiekvieną sykį, kaip susirenkame jo vardu, esame panardinami į jo slėpinį.
Pats Kristus yra vidinis pačios Bažnyčios, iš jo ant kryžiaus perverto šono gimusios šventosios Dievo tautos, slėpinio principas. Savo Dvasios galia jis ir toliau veikia jos šventojoje liturgijoje. Jis šventina Bažnyčią ir susieja ją su savo auka Tėvui.
Būdamas Žodyje, sakramentuose, kunigų liturginiuose veiksmuose, susirinkusioje bendruomenėje, ypač Eucharistijoje, jis vykdo savo unikalią kunigystę (žr. SC, 7). Bažnyčia, kaip yra pasakęs šv. Augustinas, švęsdama Eucharistiją ir ją priimdama, pati tampa tuo, ką priima – Kristaus kūnu ir Dievo buveine Dvasioje (žr.Ef 2, 22). Tai yra tas „mūsų išganymo darbas“, kuris mus keičia pagal Kristų ir ugdo bendrystėje.
Šventojoje liturgijoje tokia bendrystė įgyvendinama „per apeigas ir maldas“ (SC, 48). Bažnyčios apeigos, pagal garsųjį posakį lex orandi, lex credendi, išreiškia jos tikėjimą ir tuo pačiu formuoja bažnytinę savastį: skelbiamas Žodis, Sakramento šventimas, gestai, tylos momentai, erdvė – visa tai vaizduoja Tėvo sukviestą tautą, Kristaus Kūną, Šventosios Dvasios Šventovę, ir suteikia jai pavidalą. Taip kiekvienos apeigos tampa tikru besimeldžiančios Bažnyčios apreiškimu, kaip priminė šv. Jonas Paulius II (Vicesimus quintus annus, 9).
Jei liturgija tarnauja Kristaus slėpiniui, suprantama kodėl ji apibūdinta kaip „viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė“ (SC, 10). Tiesa, kad Bažnyčios veikimas neapsiriboja vien liturgija, tačiau visa jos veikla – pamokslavimas, tarnystė vargstantiems, žmonių lydėjimas – sueina į šią „viršūnę“.
Kitais žodžiais, liturgija remia tikinčiuosius vis iš naujo juos panardindama į Viešpaties Velykas. Todėl per Žodžio skelbimą, sakramentų šventimą ir bendruomeninę maldą jie yra atgaivinami, padrąsinami ir atnaujinami savo tikėjimo įsipareigojimuose ir savo misijoje. Tikinčiųjų dalyvavimas liturginiame vyksme yra tuo pačiu metu „vidinis“ ir „išorinis“.
Tai taip pat reiškia, kad jis turi konkrečiai atsiskleisti kasdieniame gyvenime, etinėje ir dvasinėje dinamikoje, kad švęsta liturgija virstų gyvenimu ir kreiptų į ištikimą gyvenimą, gebantį suteikti konkretų pavidalą tam, kas buvo išgyventa liturginio šventimo metu. Tokiu būdu ir pats mūsų gyvenimas tampa, Pauliaus žodžiais, „kaip dvasinis garbinimas“, „gyva, šventa, Dievui patinkanti auka“ (žr. Rom 12,1).
