„Susirinkome švęsti šią Eucharistiją iš viso pasaulio: tad kartu su savo gyvenimu Dievui aukokime bendruomenes ir tautas, kurias nešiojamės širdyje, taip pat džiugias ir sunkias sielovadines patirtis bei sumanymus“, – sakė Leonas XIV ankstyvą birželio 26 rytą aukodamas Mišias kartu su visais Kardinolų konsistorijos nariais.
Visų jų mintys ir jausmai, anot popiežiaus, suplaukia į vieną šviesų centrą – Kristų. Per vynmedžio ir jo šakelių palyginimą (žr. Jn 15) jis yra pasakęs, kad mokiniai be jo nieko negali. Antra vertus, jei mokiniai liks su juo suaugę, į juos tekės malonės ir tiesos syvai, leisiantys sužaliuoti ir duoti daug vaisių.
Susirinkus apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės išvakarėse verta atsiminti šiuos du misionierius ir kankinius, kurių istorijos tapo Šventojo Rašto dalimi, o jie patys – Bažnyčios atramomis. Apaštalo Pauliaus žodžiai apie Dvasios dovanojamą charizmų įvairovę (žr. 1 Kor 12, 4–6) puikiai dera su vynmedžio palyginimu: skirtingos charizmos ir tarnystės yra vieno ir to paties vynmedžio šakelės. Bendrasis gėris, pažymėjo popiežius, yra kriterijus, leidžiantis nustatyti, ar šakelių subrandinti vaisiai yra geri.
„Mielieji, iš Dievo Žodžio, kurį išklausėme, norėčiau išvesti keletą nuostatų, padėsiančių mūsų šių dienų dvasinei įžvalgai“, – sakė Leonas. Pirmiausia, pasak jo, Petro ir Pauliaus pavyzdys kviečia tikėjime priimti tikrą laisvę. Santykis su Viešpačiu Jėzumi išlaisvina iš nuodėmės ir baimės apaštalų įpėdinius, kurie kviečiami sekti paskui Gerąjį Ganytoją ir tuo pat metu tęsti jo misiją, skelbti Evangeliją, darbuotis dėl Viešpaties kaimenės.
„Gyva Bažnyčia yra, per mūsų širdyse išlietos Šventosios Dvasios dovaną, tikinti Bažnyčia: tokia Bažnyčia duoda gausių vaisių. Kaip dieviškoji malonė eina pirma žmogaus laisvės, taip ir Bažnyčios tikėjimas eina pirma mūsų tikėjimo ir prašo būti karštai liudijamas“, – pridūrė popiežius, dar kartą pabrėžęs sąsają tarp vaisingo ganytojo darbo ir tikėjimo.
„Antra, prašykime taikos mūsų vienybėje dovanos. Tuo metu, kai kviečiame visas tautas į tikėjimą, kuriame esame iš tiesų laisvi, tarptautinės įtampos ir konfliktai sunkiai žaloja žmonijos šeimą. Vis dėlto Bažnyčioje ir pasaulyje netrūksta, netgi vis daugėja iniciatyvų ir patirčių, raginančių gerbti žmogaus orumą, teisingumą, teisę, tiesiog žmogiškumą“, – sakė Leonas. Esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, esame jo šlovės ženklai. Kai vienas iš jų sutepamas ar nužudomas, visi kenčia.
„Todėl karas niekada nėra vertas žmogaus ir niekada nėra Dievo laiminamas, nes Kūrėjas mus apdovanojo protu ir valia, kad konfliktus spręstume kaip žmogiškos būtybės, o ne kaip žvėrys, galbūt turintys itin modernių ginklų. Žmogiškosios šeimos vienybė yra pirmiau už atskiras tautas ir valstybes. Tai ne tik biologinis faktas – tai etinis principas. Taika yra teisingumo pareiga, nes mes sudarome vieną žmonijos šeimą – magnifica humanitas – nuostabią žmoniją, kuri Kristuje atranda savo Galvą ir Atpirkėją“, – tęsė Leonas.
Šv. Paulius VI įvedė „meilės civilizacijos“ terminą, perimtą ir jo enciklikoje, tuo metu, kai vyko šaltasis karas, ginklavimosi varžybos, vyravo ekonominė nelygybė. Šiame kontekste Bažnyčia pranašavo ir ideologinių sistemų priešpriešai siūlė alternatyvą, kurioje kiekvienas gali realizuotis. Bažnyčia yra dėl visų, visiems skiria tuos pačius žodžius apie atsivertimą ir išganymą.
„Trečia, šiandien ir visada džiaukimės paklusnumo vienybe, dėl mūsų kūnu tapusio Žodžio dovaną pripažįstančiu klausymusi. Per tai Šventoji Dvasia mus veda, pati rodo pastoracines problemas ir galimybes, išgrynindama ketinimus ir ištaisydama tai, kas nukrypsta nuo bendro kelio“, – sakė popiežius. Pasak jo, vienintelis Žodis, tapęs žmogumi, kalba visomis kalbomis: miręs ir prisikėlęs Kristus yra tikrasis vynmedis, duodantis vaisių visose kultūrose, kurias krikščionys keičia iš vidaus. Šventoji Dvasia Bažnyčioje skatina brolišką supratimą, meilę ir misionierišką uolumą.
Bendras ir kolegialus kardinolų darbas, pažymėjo Leonas, taip pat yra sinodiškumo, kuriame dalyvauja visi pakrikštytieji, išraiška. Sinodiškumas ir kolegialumas yra krikščioniškos brolybės formos, kurios mus sieja kaip pakrikštytuosius ir kaip vyskupus.
Todėl pagalba, kurią man, vykdant Petro tarnystę, galėsite suteikti, bus skirta tam, kuris prašo, o ne įsakinėja. Primo autoritetas būdingas tam, kuris klausosi ir todėl gali vesti. Tam, kuris mokosi ir todėl gali mokyti, visada pats sekdamas paskui vienintelį Mokytoją. Tegul šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus užtarimas lydi mus šiame aistringame kelyje“, – sakė popiežius.
Popiežius karštai prašė, kad kardinolai jam padėtų
Po Šventųjų Mišių Vatikano bazilikoje penktadienio, birželio 26–osios, rytą popiežius su neeilinės konsistorijos dalyviais dalyvavo pirmajame posėdyje Pauliaus VI salėje. Leonas XIV įžanginėje kalboje pristatė konsistorijos temas ir išreiškė viltį, kad taip, kaip per pirmąją neeilinę konsistoriją sausio mėnesį, kardinolų susitikimai šiomis dienomis Vatikane padės jiems darbuotis kartu dėl Bažnyčios tarnystės ir pratęsti pokalbius, kaip padėti popiežiui tarnauti misijai ir Bažnyčiai.
„Ir mes, kaip visa Bažnyčia, išmokstame eidami. Bendrystė yra ne vieną kartą visiems laikams įgytas rezultatas, o kasdienis atsivertimas“, – pažymėjo popiežius, primindamas, kad jie „nėra ypatingų interesų saugotojai, o Dievo karalystės mokiniai ir liudytojai, pašaukti Kristuje būti visuotinės brolybės raugu“.
Popiežius atkreipė kardinolų dėmesį, kad jie susirinko visų pirma ne tam, kad apmąstytų Bažnyčios vidinį gyvenimą. „Visos neeilinėje konsistorijoje aptariamos temos – žvilgsnis į pasaulį, taiką, bendrąjį gėrį ir sinodiškumą, sueina į vieną klausimą: kaip galime padėti mūsų Bažnyčioms su didesne ištikimybe, laisve ir patikimumu skelbti Evangeliją?“ – sakė popiežius ir tęsė: – „Misija – tai nėra vienas iš daugelio Bažnyčios uždavinių. Tai mūsų buvimo priežastis ir būtent todėl ji tampa kriterijumi, orientuojančiu mūsų įžvalgas“.
„Kai išmokstame klausytis, dalytis atsakomybe, atpažinti Šventosios Dvasios veikimą skirtingose Bažnyčiose, ne tik pageriname savo darbo būdą, bet ir tampame Bažnyčia, labiau gebančią sutikti mūsų laikų vyrus ir moteris, liudyti jiems Evangelijos džiaugsmą“.
Popiežius, be to, karštai prašė, kad kardinolai jam padėtų, nes Viešpaties jam pavesta tarnystė negali atliekama jo vieno. „Man reikia jūsų tvirtos, aiškios ir viešos paramos. Man reikia, kad jausčiausi palaikomas jūsų, kaip brolių, paramos, ne tik šiomis darbo dienomis, bet kasdienėje tarnystėje vardan Visuotinės Bažnyčios bendrystės. Man reikia jūsų laisvės, atvirumo ir ištikimybės. Nuoširdus patarimas visuomet yra bendrystės veiksmas“, – sakė popiežius Leonas.
Popiežius Leonas taip pat paprašė kardinolų, kad tiek savo Bažnyčiose, tiek savo pašaukime, paremtų sinodinį bažnytinės įžvalgos metodą. Naujas stilius gali pareikalauti kantrybės ar sukelti abejonių, tačiau „esu įsitikinęs – sakė popiežius – kad Viešpats mus moko evangeliškesnį būdą kartu vykdyti mums pavestą atsakomybę. Tai irgi priklauso nuo mūsų liudijimo patikimumo ir mūsų misijos vaisingumo“.
