Penktadienio vakarą Leonas XIV nunciatūroje susitiko su devyniais pašvęstojo gyvenimo atstovais, atstovavusiais daugiau nei 250 vienuolijų ir kongregacijų Kamerūne, ir pabrėžė jų ypatingą vaidmenį Bažnyčios misijoje. Jis ragino juos ne tik prisiminti jo vizito metu išsakytas mintis, bet ir jas nuosekliai įgyvendinti kasdienėje tarnystėje.
„Popiežius atvyko, popiežius išvyks, bet jums lieka tai, kas buvo pasakyta“, – kalbėjo jis, kviesdamas pašvęstuosius į tylų ir brandų apmąstymą. Popiežius pabrėžė, kad „pašvęstasis gyvenimas yra esminė Bažnyčios gyvenimo dalis“ ir reikalauja „drąsos, kartais ir radikalumo“, ypač tada, kai tenka skelbti Evangeliją sudėtingomis sąlygomis. Anot jo, pašvęstieji yra „pirmieji Jėzaus mokiniai“, gebantys suprasti sudėtingas realijas ir pasiekti tuos, kuriems labiausiai reikia Dievo vilties ir meilės.
Kitą dieną, aukodamas Mišias Jaundėje, popiežius Leonas XIV savo homilijoje išplėtojo tikėjimo išbandymų temą, primindamas, kad sunkumai nėra tikėjimo priešingybė, bet jo kelio dalis. „Viešpats nepašalina sunkumų, bet jų metu yra su mumis“, – sakė jis, aiškindamas Evangelijos pasakojimą apie Jėzų, ateinantį pas mokinius per audringą ežerą.
Jis priminė skirtingų evangelistų perteikiamus šio įvykio aspektus: Morkaus aprašytą mokinių kovą su priešingu vėju, Mato pasakojimą apie Petrą, kuris išdrįsta žengti vandeniu, bet suabejojęs pradeda skęsti, ir Jono perteiktus Jėzaus žodžius: „Tai aš. Nebijokite!“ Šie vaizdiniai, anot popiežiaus, atspindi žmogaus patirtį susidūrus su baime, nežinomybe ir gyvenimo išbandymais.
Popiežius atkreipė dėmesį į simbolinę tamsos ir vandenų reikšmę Biblijoje, kur jie siejami su chaosu, pavojumi ir blogio galybėmis, tačiau kartu primena ir išlaisvinimą, kaip Izraelio tautos išėjimą iš vergijos. Ši įtampa tarp grėsmės ir išgelbėjimo, pasak jo, atsikartoja ir šiandienos tikinčiųjų gyvenime.
„Bažnyčia, plaukdama per amžius, daugybę kartų susidūrė su audromis ir priešingu vėju“, – sakė popiežius, pridurdamas, kad tikintieji dažnai patiria baimę ir trapumą, kai atrodo, jog viskas aplink griūva. Vis dėlto jis pabrėžė, kad tai nėra galutinė tikrovė: „Jėzus yra su mumis, visada, stipresnis už bet kokią blogio jėgą.“
„Bažnyčia, plaukdama per amžius, daugybę kartų susidūrė su audromis ir priešingu vėju“, – sakė popiežius, pridurdamas, kad tikintieji dažnai patiria baimę ir trapumą, kai atrodo, jog viskas aplink griūva. Vis dėlto jis pabrėžė, kad tai nėra galutinė tikrovė: „Jėzus yra su mumis, visada, stipresnis už bet kokią blogio jėgą.“
Todėl, anot jo, tikėjimas kviečia ne pasiduoti, bet atsitiesti: „Po kiekvieno parpuolimo vėl stojamės ir einame pirmyn, drąsiai ir pasitikėdami.“ Popiežius taip pat pabrėžė, kad Kristaus sekimas reiškia ne tik asmeninę ištikimybę, bet ir atsakomybę už kitus – ypač tuos, kurie išgyvena sunkumus.
Jis ragino tikinčiuosius būti arti kenčiančiųjų ir kurti bendruomenes, kuriose niekas neliktų vienas: „Kiekviena bendruomenė turi kurti solidarumo ir tarpusavio pagalbos struktūras“, o krizės – socialinės, politinės ar ekonominės – turi būti sprendžiamos kartu.
Šią mintį jis išplėtojo kalbėdamas apie Apaštalų darbų pasakojimą apie pirmąją Bažnyčios krizę, kilusią dėl neteisingumo jausmo rūpinantis vargstančiaisiais. Apaštalai, pasak popiežiaus, sugebėjo šią krizę paversti augimo galimybe, sukurdami naują tarnystės formą.
„Klausydamiesi Šventosios Dvasios balso… jie krizės akimirką pavertė visų praturtėjimo ir tobulėjimo galimybe“, – sakė Leonas XIV, pabrėždamas, kad ir šiandien reikalinga drąsa keisti struktūras, kad būtų užtikrintas žmogaus orumas.
Atsisveikindamas su Kamerūnu, popiežius pabrėžė vietos Bažnyčios gyvybingumą ir įvairovę: „Kamerūno Bažnyčia yra gyva, jauna, turtinga dovanų ir entuziazmo“, ir ragino tikinčiuosius sunkumus paversti galimybėmis augti bei stiprėti tikėjime.
Angola
Po šio etapo prasidėjo trečioji kelionės dalis – vizitas Angola, kur popiežių pasitiko prezidentas Joao Lourenco (Žuanas Lorensu) ir vyko susitikimai su politiniais, kultūros bei verslo lyderiais.
Kreipdamasis į Angolos visuomenę, popiežius pabrėžė, kad tikrasis tautos turtas nėra vien gamtiniai ištekliai, bet žmonių dvasinė laikysena: „Jūsų tauta turi įgimtą džiaugsmą, kurio net sunkiausios gyvenimo aplinkybės nesugebėjo užgesinti.“
Jis perspėjo apie pavojus, kylančius iš ekonominės nelygybės ir išteklių eksploatavimo: „Kiek kančių, kiek mirčių sukelia išteklių eksploatavimo logika“, ragindamas nutraukti išnaudojimo grandinę ir kurti teisingesnę visuomenę.
Popiežius taip pat kvietė politinius lyderius atsakingai naudotis valdžia ir puoselėti visuomenės vienybę: „Nebijokite skirtingumo“, – sakė jis, pabrėždamas, kad „didžiausias turtas yra įvairovė“, kuri turi būti ne slopinama, o ugdoma.
Baigdamas jis išryškino džiaugsmo ir vidinio gyvenimo svarbą: „Be džiaugsmo nėra atsinaujinimo; be vidinio gyvenimo nėra laisvės; be rūpinimosi artimu nėra tikro teisingumo.“ Šie žodžiai, anot jo, yra pagrindas kuriant visuomenę, kurioje vyrauja solidarumas ir bendrasis gėris.
Popiežius patikino, kad Bažnyčia nori prisidėti prie tokios visuomenės kūrimo ir paragino nepalikti nuošalyje silpniausiųjų, nes „nors pasaulis juos atmeta, Dievas juos išsirinko“. Jo teigimu, tik bendromis pastangomis galima sukurti ateitį, kuri būtų grindžiama viltimi, tikėjimu ir atsakomybe.
