„Bažnyčios muzikinė tradicija yra neįkainojamos vertės turtas, pranokstantis kitas meno formas ypač dėl to, kad šventa giesmė, sujungta su žodžiais, yra būtina ir integrali iškilmingos liturgijos dalis.“ „Bažnytinė muzika bus tuo šventesnė, kuo glaudžiau bus susieta su liturgijos vyksmu, tiek maloniau išreikšdama maldą, tiek palaikydama vieningumą, tiek praturtindama šventąsias apeigas didesniu iškilmingumu“ (SC, 112).
Tokiomis Konstitucijos apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum Concilium“ citatomis Leonas XIV rugpjūčio 19-ąją Šv. Petro bazilikoje pradėjo dar vieną trečiadienio katechezę apie šį Vatikano II Susirinkimo dokumentą, skirtą jo VI skyriui apie bažnytinę muziką. Pasak popiežiaus, jo cituotos eilutės išreiškia Susirinkimo mokymo branduolį, patvirtina ir pagilina liturginį muzikos vaidmenį, kuris jau buvo pabrėžtas 1903 m. šv. Pijus X motu proprio „Inter sollicitudines“.
Muzika iš tiesų yra liturginio veiksmo dalis, ne vien paprastas apeigų pagražinimas. Per liturgiją giedoti ir groti reiškia melstis suderinant savo širdį su seserų ir brolių širdimis bei su Dievu, aktyviai dalyvaujant švenčiamame slėpinyje. Muzika ypatingai išreiškia maldos jausminį aspektą. Šv. Augustinas teigė: „Cantare amantis est“ („Kas myli, gieda“) (Sermo 336, 1). Muzika padeda atverti širdį Dievo malonės poveikiui.
Giedojimas padeda bendrystei. Per balsų simfoniją jis prisideda prie sielų vienybės, leidžia įveikti skirtumus tarp žmonių ir visus suvienyti Dievo šlovinimui. Tokiu būdu giesmė regimai atskleidžia pačiai Bažnyčios prigimčiai būdingą bendrystę.
Iš gilios sakralios giesmės, kaip integralios liturgijos dalies, teologinės reikšmės išplaukia keletas reikalavimų. Giesmė visada turi atitikti tai, kas yra švenčiama, būti virš paskirų autorių jautrumo ar madų. Giesmių muzikinė forma tuo pačiu metu turi būti kilni ir paprasta, aukštos muzikinės kokybės ir lengvai atkartojama, ypač kai jos skirtos visai bendruomenei (žr. SC, 121 sk.) Dėl tos pačios priežasties Susirinkimas rekomenduoja, kad giesmių tekstai taip pat būtų tinkami, kad juose derėtų gelmė ir lengvas supratimas, kad jie būtų paremti Šventuoju Raštu, Bažnyčios liturgine ir dvasine tradicija. Reikia atidžiai stebėti, kad būtų saugoma ir gerbiama dinamika, kurią išreiškia senasis principas „lex orandi lex credendi“ – maldos įstatymas yra tikėjimo įstatymas.
Giesmė visada turi atitikti tai, kas yra švenčiama, būti virš paskirų autorių jautrumo ar madų.
Konstitucija apie liturgiją, pasak Leono, pabrėžė veiklų visų tikinčiųjų įsitraukimą į ją (žr. SC, 114 sk.), kad švenčiami slėpiniai nušviestų jų kasdienybę ir kreiptų juos į nuolatinį atsivertimą, kaip pabrėžė ir Benediktas XIV savo apaštaliniame paraginime „Sacramentum caritatis“. Konstitucijoje taip pat aiškiai paminima, kaip šis visų įsitraukimas gali būti įgyvendintas – tebūnie skatinami žmonių atliepai, aklamacijos, psalmių giedojimas, priegiesmiai, giesmės, taip pat veiksmai arba gestai, kūno laikysena ir šventa tyla (žr. SC, 30). Priduriama, kad tegul dvasininkai ir tikintieji daro „visa ir tik tai, kas tenka pagal dalyko prigimtį ir liturgijos nuostatas“, harmoningai derinant įvairias tarnystes, įsiterpimus ir tylos akimirkas (žr. SC, 28 sk. )
Susirinkimas suteikė didelę reikšmę grigališkajam giedojimui, nors ir neatmetė kitų sakralinės muzikos žanrų naudojimo liturgijoje. Ypatingas dėmesys skiriamas ir vargonams, o kitų instrumentų naudojimas leistinas, jei jie tinka arba gali būti pritaikyti sakraliam vaidmeniui, jei dera su šventovės kilnumu ir stiprina tikėjimą.
Tarp svarbiųjų Vatikano II Susirinkimo reformos temų buvo įkultūrinimas, taip pat ir sakralinės muzikos srityje. Tad pabrėžiama, kad, kalbant apie įvairių kultūrų muzikines tradicijas, svarbu jas rimtai vertinti kaip žmonių religinio ir socialinio gyvenimo dalį. Rekomenduojama lavinti religinį jausmą, antrą vertus, kiek įmanoma puoselėti tautų tradicinę muziką mokyklose ir „šventuose veiksmuose“ (žr. SC, 119).
Liturginiame kontekste reikia skirti deramą dėmesį chorui (schola cantorum), kurio uždavinys yra gerai ir tiksliai atlikti giesmes, įtraukti į giedojimą ir kitus tikinčiuosius. Sakralinės muzikos kompozitorius yra kviečiamas pažinti ir saugoti Bažnyčios muzikinį paveldą, kurdamas naujus liturgijai skirtus kūrinius semtis iš jo įkvėpimo. Gerbti, kaip rekomenduojama šv. Jono Pauliaus II 2003 m. „Chirografe apie sakralinę muziką“, šiuolaikinį jautrumą ir įvairias kultūrines tradicijas, bet taip pat, užtikrinant sakralinės muzikos orumą, juos išgryninti nuo tų formų ir žodžių, kurie menkai atitiktų švenčiamo veiksmo didingumą.
„Dėl visų šių priežasčių Susirinkimo tėvai rekomenduoja skatinti sakralinės muzikos ugdymą ir praktiką „seminarijose, tiek moterų, tiek ir vyrų vienuolių noviciatuose ir studijų namuose, taip pat kitose katalikų institucijose bei mokyklose“, užtikrinti, kad muzikantai bei choristai įgytų tvirtą liturginį išsilavinimą (žr. SC, 115)“, – sakė Leonas XIV.
„Mieli broliai ir seserys, Bažnyčios Tėvai labai vertino liturginį giedojimą, bažnytinės bendrystės simbolį. Todėl galime baigti šiais gražiais šv. Ignoto Antiochiečio žodžiais: „Jūs, vienas paskui kitą, tapkite choru, kad, harmoningai suderinę balsus ir su ta pačia Dievo tonacija per Jėzų Kristų vienu balsu giedotumėte Tėvui, kad jis jus išgirstų ir, matydamas jūsų gerus darbus, pripažintų, kad esate Jo Sūnaus nariai“ („Laiškas efeziečiams“ 4, 2).
