Pasidalinti šiomis mintimis paskatino du iš pirmo žvilgsnio nesusiję dalykai. Benaršant po interneto platybes, užkliuvo rugpjūčio 25 dieną publikuotame „Vakarų Ekspreso“ podkaste Gabrielės Burbulytės-Tsiskarišvili išsakyta mintis, kad mūsų švietimo sistema neturi aiškaus tikslo. Vis sugrįždavau prie tos minties. Ar tikrai neturi? Koks turėtų būti tikslas? Toji mintis neapleido ir vykstant į rugsėjo 26 dieną liudijimais, dainomis ir skanduotėmis per Vilnių nušniokštusį žygį „Už gyvybę“.
Važiuodama į žygį mąsčiau, kas su mumis – žmonėmis, lietuviais ir kitais Žemės gyventojais – yra nutikę, kad reikia nuolat, vėl ir vėl, priminti gyvybės vertę? Kodėl gyvybės vertės suvokimas nėra natūralus, savaime suprantamas dalykas? Kaip atsitiko, kad dalis žmonių mieliau renkasi ne gyvybę, o mirtį? Ir ar mes iš tiesų keičiame šį pasirinkimą žygiuodami su plakatais ir vėliavomis? Taip, mes išreiškiame savo aiškų požiūrį – nepritarimą žmogaus gyvybės atėmimui aborto būdu.
Siekiame, kad žmogus nuo pat pradėjimo momento būtų saugomas įstatymo. Siūlome materialinę ir psichologinę pagalbą besilaukiančioms moterims. Visa tai yra gera. Tačiau kaip apskritai gyvybės nutraukimas tampa svarstytinas? Įstatymas gali uždrausti veiksmą, kuris yra sprendimo pasekmė, bet neperkeis širdies, žmogaus pasaulėžiūros, kuri nulemia sprendimo priežastis. Argi neturėtume susirūpinti, kur šių vis daugėjančių sprendimų žudyti priežastis? Juk požiūris, kad yra už gyvybę svarbesnių dalykų, neatsiranda iš niekur. Jis formuojasi kultūroje. O kultūros formavimui milžinišką įtaką daro švietimas, ypač ansktyvasis.
Taigi, koks vis dėlto yra švietimo tikslas? Nuolat atnaujinamos ir papildomos programos, taisyklės, tvarkos, reikalavimai, keliamos ir nuleidžiamos kartelės, keičiamos vertinimo sistemos. Kam? Vardan ko? Ko siekiame? Kam apskritai skirtas švietimas?
Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme sakoma, kad švietimas – tai veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Taip pat teigiama, kad mokymasis yra prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė ir kad švietimas yra asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas, grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, pasirinkimo laisvės ir dorinės atsakomybės pripažinimu.
Norėčiau sustoti ties: „grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, pasirinkimo laisvės ir dorinės atsakomybės pripažinimu.“ Man regis, šio pagrindo švietimo sistema yra netekusi, ir ši netektis sąlygoja visą eilę kitų nepageidautinų pasekmių. Rengiant ugdymo programas, įprasta siekti, kad mokinių, o vėliau studentų pasiekimai atitiktų darbo rinkos poreikius. Universitetų ir kolegijų absolventai turi mokėti prisitaikyti prie darbo rinkos iššūkių, o moksleiviai – gebėti įsijungti į tolimesnio udymo programas.
Iš pirmo žvilgsnio, toks požiūris atrodo teisingas – juk įgijęs išsilavinimą žmogus turi būti reikalingas, turėti darbą, galėti savarankiškai gyventi. Žmogus turi gebėti savarankiškai gyventi, dirbti, būti reikalingas – taigi, prisitaikyti prie poreikio. Tačiau būtent čia ir pradingsta „žmogaus nelygstamos vertės“ pagrindas, nes rinkos poreikis, atitikimas programos reikalavimams tampa tikslu, o ugdomieji asmenys – priemone. Ar matome poslinkį mirties pasirinkimo link? Gyvas, unikalus, nelygstamas, vienintelis toks asmuo pajungiamas negyvai abstrakcijai. Jo vertė pradedama matuoti tuo, kiek jis atitinka tam tikrus iš anksto nustatytus kriterijus, kiek yra produktyvus, efektyvus, naudingas, pasiekiantis kažką. Tačiau kas, jei ne pats asmuo gali įvertinti, kaip sėkmingai jis tampa vis labiau savimi? Vadinasi, pirmiausia turėtume rūpintis kurti sąlygas asmens savivokai, jo unikalios raiškos, veikimo būdo, santykio su kitais formavimuisi, nes tik taip gali rastis gyva, sąmoningai gyvybę besirenkanti visuomenė.
Jei pripažįstame, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir nelygstamos vertės, kaip tad įmanoma visiems taikyti vienodas programas, vienodus normatyvus ir vienodus vertinimo kriterijus? Jei priimame šį kiekvieno asmens unikalumo slėpinį ir siekiame gerbti pasirinkimo laisvę, turime sutikti, kad požiūrį į švietimo, ugdymo tikslą reikia iš esmės keisti. Negalime žvelgti į jokį kitą asmenį kaip į savo projektą, kurį reikia patobulinti. Turime suvokti, kad joks žmogus nėra taisytinas, tik atskleistinas. Galime padėti jam atsiskleisti suteikdami tam tinkamą aplinką, priemones, bet jokiu būdu nesiimdami taisytojo vaidmens, nesisavindami kito asmens tapsmo laisvės. Kai iš anksto žiūrime į vaiką, jaunuolį ar bet kokį žmogų kaip į nepakankamą, neišbaigtą, taisytiną objektą – paneigiame jo teisę į save patį, taigi, propaguojame mirtį.
Gyvas, unikalus, nelygstamas, vienintelis toks asmuo pajungiamas negyvai abstrakcijai. Jo vertė pradedama matuoti tuo, kiek jis atitinka tam tikrus iš anksto nustatytus kriterijus, kiek yra produktyvus, efektyvus, naudingas, pasiekiantis kažką.
Tai nereiškia, kad žmogui nereikia ribų, taisyklių ar gairių. Tačiau negyvos taisyklės (sistema, institucija, ugdymo programa ir panašios sutartinės abstrakcijos) neturėtų tapti svarbesnės už patį asmenį. Taisyklė visada yra dėl žmogaus gerovės ir jei šios gerovės nekuria – neturi jokios prasmės ir yra nesilaikytina. Nes gyvas asmuo visada svarbiau už negyvą abstrakciją.
Sveiki kūdikiai ir maži vaikai natūraliai yra žingeidūs, smalsūs, linkę tyrinėti, pažinti save ir aplinką. Tačiau tikrai nedaugelis paaugusių vaikų mėgsta mokyklą. Ar vyresniems vaikams nebepatinka mokytis? O gal jie priešinasi jų unikalumo paneigimo (asmenybės žudymo) požiūriui, kuris neleidžia jiems mokytis savu būdu? Kai kurie ugdymo modeliai vaikams suteikia gerokai daugiau pasirinkimo ir atsakomybės už savo mokymąsi, pavyzdžiui Montesori, Summerhill ar Sudbury sistemos. Tyrimai rodo, kad tokiose mokyklose vaikai pasižymi didesne mokymosi motyvacija. Taigi, vaikai protestuoja ne prieš mokymąsi, bet prieš prievarta primetamą mokymosi būdą. Jie nenori būti negyvos sistemos dalimi, lyginamu, vertinamu statistiniu objektu.
Kai žmogus nuolat verčiamas būti tuo, kuo jis nėra, daryti, kas jam svetima, jo viduje kyla frustracija. Kai reikalaujame to, kam žmogus neturi vidinių ar fizinių resursų, jis jaučiasi nevykėlis. Kai nuolat lyginame ar provokuojame lyginimąsi su kitais, atsiranda arba nepilnavertiškumo jausmas, arba pasididžiavimas ir puikybė. Kai priverčiame užsidėti kaukę, kad atitiktų lūkestį, žmogus tolsta nuo saves. O kai žmogaus priverstas nuolat būti aplinkoje, kur jo poreikiai nuolat lieka neatliepti, jis ieško būdų pabėgti. Į ekranus, medijas, priklausomybes, į nuolatinį užimtumą, į susikurtas (ne)tikroves. Visa tai, ką vadiname motyvacijos stoka, mokymosi sunkumais ar net socialinėmis problemomis, yra ne žmogaus „sugedimas“, o neatliepto poreikio būti savimi išraiška. Kitaip sakant, žudomo asmens protestas arba pagalbos šauksmas. Ar toks asmuo rinksis gyvybę? Labai abejotina. Daug labiau tikėtina, kad jis rinksis mirtį, ir abortas – tik viena iš nedaugelio tokio pasirinkimo išraiškų.
Žygyje už gyvybę skambėjo labai svarbi mintis: kiekvienas žmogus vertingas pats savaime, jo vertė nepriklauso nuo ekonominio efektyvumo. Tai teisinga. Tačiau ar šis teiginys iš tikrųjų yra įėjęs į mūsų savimonę? Ar liudijame jį savo gyvenimu? Ar mokome tuo gyventi savo vaikus? Juk mums taip įprasta žmogaus tapatybę sieti su profesija, pasiekimais, visuomenei naudinga veikla, pripažinimu, įvertinimais, kad dažnai net nepastebime, kaip tai darome. Pristatydami žmogų sakome: profesorius, gydytojas, verslininkas, mokslininkas, menininkas, politikas. Arba: trijų, penkių, septynių vaikų mama, tėtis. Ir tai yra gražu. Tai reikšminga. Bet kur čia pats asmuo? Kur tas susižavėjimas juo ne dėl to, ką jis padarė, kiek pasiekė ar kiek vaikų augina, o tiesiog dėl to, kad jis yra, vienintelis toks?
Jeigu norime kultūros, kuri gerbtų gyvybę, turime ne tik kalbėti apie gyvybę. Turime kurti aplinką, santykius, leidžiančius patirti, kad kiekvieno asmens gyvybė, gyva tapatybė, unikali raiška yra vertinga.
Taigi, švietimo sistemos esminis siekis turėtų būti padėti kiekvienam asmeniui tapti vis labiau savimi. Kas suvokia savo vertę, gali taip pat priimti ir kito žmogaus vertę. Žmogus, kuris geba priimti savo unikalumą, geba natūraliai priimti ir kito kitoniškumą. Kas nebematuoja savęs vien pagal išorinius kriterijus, nustoja taip vertinti kitus. Tokie asmenys nebeturi poreikio konkuruoti dėl vienodos, nukopijuotos raiškos, bet patiria džiaugsmą papildydami vienas kitą savo unikalumu. Taip auga gyva, nuolat pasipildanti vis naujai įgalinančia bendryste ir bendradarbiavimu bendruomenė, visuomenė, valstybė. Jei kiekvienas asmuo unikalus – mums nereikia iš jų daryti šablonų ir vertinti atitikimo vienodiems kriterijams. Tereikia, kad kiekvienas būtų savimi, suvoktų, jaustų tiesą apie save ir gebėtų matyti, girdėti, jausti ir papildyti kitą.
Jeigu norime kultūros, kuri gerbtų gyvybę, turime ne tik kalbėti apie gyvybę. Turime kurti aplinką, santykius, leidžiančius patirti, kad kiekvieno asmens gyvybė, gyva tapatybė, unikali raiška yra vertinga.
Tokio ugdymo poreikiui atliepti skirtų metodų yra – pavyzdžiui, Latvijoje validuota dr. Inos Grasmanes sukurta dvasinio intelekto ugdymo sistema Kraftinner. Ši sistema pasitelkia įvairias kūrybines priemones ir vaikui patrauklius, suprantamus būdus kalbėtis su jais apie asmeninę prasmę, save ir savo unikalią tapatybę, tuo pačiu mokantis priimti ir gerbti kitą, kitokį asmenį bei džiaugtis žmonių įvairove, ugdyti savikontrolę, pažinti atleidimo svarbą ir džiaugsmą, atrasti ryšį su savo vidiniu pasauliu ir išmokti jį išreikšti simboliais, kūno gestais, meninėmis priemonėmis, garsais bei žodžiais, suprasti savo emocijas, atrasti savo stiprybes, kūrybinį potencialą, išmokti jį realizuoti nugalint iškylančius iššūkius.
Tyrimai rodo, kad taikant šį metodą ženkliai pagerėja vaikų savijauta, motyvacija mokytis, bendravimo įgūdžiai, ir netgi sveikata. Tokio ar panašaus metodo taikymas mokyklose neabejotinai sąlygotų mąstymo, o vėliau ir gyvenimo pasirinkimų pokyčius.
Žinios ir gebėjimai suteikia raiškos galimybių, tačiau jie negali būti žmogaus vertės matas. Grįsdami švietimą unikalaus žmogaus išsiskleidimu kaip esminiu ugdymo elementu užtikrintume nuolatinį visuomenės ir valstybės atsinaujinimą. Jeigu žmogaus kūrimąsi projektuojame tik į šiandieninės visuomenės poreikius, mes iš anksto apribojame rytojų. Mokome žmogų atitikti tai, kas jau yra, užuot leidę jam atnešti tai, ko dar nėra. Taip slopiname (žudome) ne tik unikalią asmens raišką, bet ir natūralų visuomenės atsinaujinimą.
Džiugu, kad Žygiu už gyvybę išreiškėme gyvybės kultūros poreikį. Tačiau gyvybės kultūra negali atsirasti vien protestu prieš mirtį – tam reikalinga nuolatinė pastanga. Žygis nesibaigė – jis turi tęstis mūsų kasdienybėje, kad joje būtų vis daugiau gyvybės. Kad mūsų artumas, kur bebūtume – šeimoje, mokykloje, darbovietėje, gatvėje ar bet kur kitur – taptų yra vieta, kurioje esantis asmuo visada gali skleistis ir augti, o ne gūžtis ir nykti.
