Nežinia, koks išminčius sukūrė šią frazę, bet ji didžia dalimi teisinga. „Visa, kas nauja, yra tik naujai atrasta sena.“ Net tokioje srityje, kaip šiuolaikinio karo analizė, kolegoms patariu atidžiau paskaityti senai rašytą tekstą – … Šventąjį Raštą.
Aišku, kad Raštas – ne vadovėlis ir karų enciklopedija, bet, kas skaitė – žino, karų ten labai daug. Ypač Senajame Testamente. Atidžiau patyrinėjus matyti, kad visokios atgrasymo strategijos, aljansai ir didžiųjų valstybių „koncertai“ buvo ne kartą ir ne du. Suprantu, kad šiandien jokia save gerbianti akademija nepasiryš kariūnams mokytis strategijos iš „bažnyčios knygų“, nors būtų naudinga.
Neabejoju, kad visi pamena tokį visiškai nuogo vaikino skulptūrą, dabar eksponuojamą Florencijoje. Daugelis jame mato nepriekaištingai nukaltą meno kūrinį, net kartais peržengiantį tradicinio padorumo ribas, bet man, politikos „sugadintam“, matosi čia ir politiniai, ir karo strategijos momentai.
Taigi, politika. Dovydas buvo ne šiaip sau atsiradęs „balvonas“, o labai rimtas Florencijos katedros statytojų gildijos – Opera del Duomo – užsakymas. Skulptūra sukurta sudėtingomis politikos aplinkybėmis kaip to meto Respublikos laisvės ir pasipriešinimo tironijai simbolis, įkūnijantis miesto drąsą ir pasiryžimą priešintis galingesniems priešams. Pats užsakymas drąsus, nes autoriui tuomet tebuvo 26 metai. Šiandien sunku patikėti kaip tokiems „jaunikliams“ patikimi valstybės reikšmės darbai. Mikelandželas neabejotinai suprato, kad užsakymas labiau karinis-politinis nei meninis-pacifistinis, ir, panašu, kontrakto sąlygas išpildė.
O dabar – apie karą. Kaip rašoma Pirmoje Samuelio knygoje, anuo metu vyko ilgi ir varginantys karai tarp izraelitų (žydų???) ir filistinų (palestiniečių???), kuriuose pastarieji lenkė izraelitus ir ginkluotės kokybe, ir kariaujančių skaičiumi. Atrodo, nugalėjo viską „per tris dienas“. Tačiau izraelitų pergalę, kaip rašoma, nulėmė visai netikėtas faktas. Jaunas piemuo Dovydas vienu taikliu svaidykle mestu akmeniu nukovė priešų vadą ir sugriovė visą jų motyvaciją kariauti.
Tai buvo klasikinis pavyzdys to, ką šiandien vadiname asimetriniu karu. Dovydo poelgis pateikia mums tris karybos pamokas.
Pirmoji – asimetrinis karas, arba karas, kokiam priešininkas nepasiruošęs, leidžia ir formaliai silpnesnei pusei pasiekti gerų rezultatų. Svarbiausia laiku ir vietoje pritaikyti kokią nors inovaciją. Asimetrinių karų buvo visais amžiais, o šiandien tokia, formaliai, silpnesnė Ukraina laimi prieš formaliai stipresnę Moskoviją.
Antroji pamoka – priešo vadovybės eliminavimas. Neretai nutinka taip, kad lyderių nušalinimas sugriauna visą vadovavimo grandinę ir karo veiksmus paverčia chaosu. Ne visada pasiseka taip gerai, kaip tam Dovydui, bet, kaip žinia, dabartiniai izraelitai ir ne tik jie taikosi visų pirma į „pirmuosius“ asmenis priešų stovykloje.
Trečia – priešo demoralizacija. Šiandien ji vyksta ne vien mūšio lauke, bet ir per įvairias hibridinio karo priemones, dezinformaciją, baimę, pasimetimą… Tad, nieko čia naujo nuo Dovydo laikų. Mėgstama sakyti, kad Dievas nekariauja. Bet anuo metu filistinams tapo aišku, kad Dievas tikrai ne su jais, o tai rimtas pralaimėjimas.
Dovydo poelgis pateikia mums tris karybos pamokas.
Jei perskaitėte iki šios vietos, tai tikriausiai įtariate, kad Dovydą pasirinkau neatsitiktinai. Teoretikai sako, kad baigiasi simetrinių karų era. Baigiasi karai, kuriuose šalys varžydavosi, kuri stipresnė, naudodamos tas pačias kovos priemones. Ateiname į asimetrinių gynybos karų laiką. Rusijos invazija į Ukrainą ir JAV karas su Iranu – parodė, kad galingoms valstybėms tampa sunku užkariauti teritoriją ar priversti silpnesnes valstybes kapituliuoti. Tai atitinka tarptautinių santykių teorijoje žinomą puolimo–gynybos balanso paradigmą: kai gynyba yra efektyvesnė nei puolimas, agresija tampa brangi ir mažai efektyvi.
Brangius ginklus su daugeliu „funkcijų“, ginklus pritaikytus kariauti įvairiomis sąlygomis prieš lygiai tokius pačius, pakeičia pigios ir net neišmanios konstrukcijos. Brangieji ginklai – tankai ir net lėktuvnešiai – tampa neįtikėtini lengvai pažeidžiami (ir kaip čia neprisiminus liūdnos 9/11 patirties, kai Amerika buvo užpulta be šūvio ir gerokai įbauginta). Tokiuose karuose kariaujančios valstybės dažnai neteisingai prognozuoja karo eigą, todėl tikras jėgų balansas paaiškėja tik konfliktui užsitęsus. Ir nežinia, kada tas karas baigiasi – ar jau laimėjome kažkada valingai pradėtą karą prieš tarptautinį terorizmą, ar tebekariaujame?
Metaforiškai sakoma, kad šiandien saugumo politikoje vyrauja iš esmės du požiūriai – architektų ir amatininkų. Architektai vis dar brangina tai, kas jau buvo sukurta ir kariauja „logiškai“ ir kuria didingus karo architektūros scenarijus. Amatininkai improvizuoja, naudoja tai, kas yra čia „po ranka“, lanksčiai reaguoja į besikeičiančią situaciją.
Architektai galvoja – būsime saugūs, jei pasaulyje bus tvarka, tad investuoti reikia į aljansus, bendras gynybas ir bendras vertybes. Amatininkai pradeda nuo vidaus – saugūs būsime, jei ginsimės čia, kur esame ir sprendimus priimsime čia, o ne už tūkstančių kilometrų.
Architektų kalbos apie „taisyklių grįstos tvarkos išsaugojimą“ šiandien labiau griauna pasitikėjimą nei jį stiprina, nes visi mato, kad už jų nebėra realios galios. Amatininkų metodas yra nuolankesnis, bet efektyvesnis: jis pripažįsta chaosą kaip naują realybę ir orientuojasi į išlikimą bei įtakos maksimizavimą turimomis priemonėmis.
Vidutinėms ir mažoms šalims pravartu virsti amatininkėms. Dovydas siekė ne būti toks, kaip Galijotas, atvirkščiai – būti visiškai kitoks, ir visai nesuprantamas. Tad reikia ne kopijuoti brangius metodus, o kurti taupius kariavimo būdus, pritaikytus vadinamai „ežiuko“ strategijai. Pastaroji metafora kyla iš ežio elgesio: kai jam gresia pavojus, jis susiriečia į kamuoliuką ir iškiša spyglius. Užpuolikas rizikuoja smarkiai susižeisti, net jei yra daug stipresnis.
Geopolitikoje ir karinėje strategijoje tai reiškia ne bandymą projektuoti galią toli nuo savo sienų (kaip daro didžiosios galingosios šalys su lėktuvnešiais, tolimojo nuotolio bombonešiais ar balistinėmis raketomis), o padaryti savo teritoriją ir interesus ypatingai brangius ir skausmingus bet kokiam potencialiam agresoriui. Kažkada knygoje „Dinozaurėjanti Europa“ rašiau, kad gerai lanksčiau prisitaikantys „smulkieji“ turi daugiau šansų pergyventi katastrofas, nei didieji.
Norime būti galingi… ieškome brangių ginklų, o gal reikia ieškoti drąsaus ir nestandartiškai mąstančio vaikino iš piemenėlių?
